Gimusi naktį.

Nauja mano istorija bus talpinama čia —> http://bluemeadow.blogas.lt/

_____________________________________________________________________________________

Sėdėjau ant lieptelio prie upės, panardinusi kojas vandenyje. Buvo vėsus vakaras. Saulė greičiausiai jau pasiekusi horizontą, nors negalėjau žinoti, kai viskas ką mačiau priešais buvo aukšti medžiai.

Mes su Viljamu pabėgome nuo viso pasaulio ir pasislėpėme tame pačiame miško namelyje, na greičiau name. Seniai be jokio spaudimo ir rūpesčių turėjau proga pasimėgauti gamta, o juk ji elfų jėgų šaltinis. Buvo taip gera jausti, kaip pečius glosto vėjas, kaip ant veido žaidžia saulės spinduliai. Išėjau pasivaikščioti ir atradau šį nedidelį paslaptingą kampelį, keisto tamsiai mėlyno atspalvio upę, apsuptą vien tik medžių. Užsimerkusi mėgavaus gaiva, kai karštos lūpos prisilietė prie mano skruosto. Neatmerkiau akių. Bet Viljamas buvo užsispyręs, nuklojo visą odą mažais ugniniais bučinukais.

-Pirma diena, kai mes vieni ir tu tik atsiradus progai pabėgi, - papriekaištavo.

-Pasiilgau gamtos, - atsimerkiau, - be to, žinojau, jog ateisi, - nusišypsojau.

-Ar aš tikrai taip aiškiai išreiškiau savo jausmus?, - prisijungė.

-Turi galvoje tai, kad negali be manęs ištverti nei minutės, neleidi man ilgiau nei dvi minutes kalbėtis su kitu vyriškiu, ir elgiesi taip globėjiškai, kaip net mano tėvai nesielgė?

-Būtent.

-Manau, tai vadinama liga, - susiraukiau.

-Ir jūs, panele daktare, tikriausiai jau žinote diagnozę, - šypsojosi.

-O taip, - linktelėjau.

-Siaubinga siaubinga liga. Meilė.

-Ką man dabar reiks daryti?

-Išrašysiu jums receptą, - šyptelėjau, - pradžiai tūkstančiui bučinių.

-Mhm. Ir kada galėsime pradėti gydimą? 

-Dabar pats tinkamiausias laikas, - prisislinkau arčiau.

Prisispaudžiau prie Vilio. Bučiavomės tol kol pritrūkome oro, bet negalėjome atsitraukti vienas nuo kito. Sėdėjome susiglaudę, susirėmę kaktomis, apsikabinę ir sunkiai alsuodami.

-Aš niekad nepasveiksiu, - sušnabždėjo.

-Nori pasakyti mano gydimas prastas?

-Na… Nežinau… Bet gal visgi reiktų išbandyti ką stipresnio, - kreivai šyptelėjo.

Šį kartą Vilis prisispaudė prie mano lūpų. Bučiniui karštėjant ir rankoms traukiant mano palaidinę, aš nusprendžiau dar pažaist.

-O aš manau, dabar tinkamiausias laikas atsivėsint, - šyptelėjau ir stūmiau Viljamą į vandenį.

Tik šis nusitempė ir mane. Juokdamasi sprukau iš jo rankų ir ėmiau plaukti tolyn. Upė vingiavo į miško gilumą. Pliuškenomės ir kikenom, kaip maži vaikai, kol išplaukėm į mažą „oazę”. Nuo šlaito tekėjo tyro šaltinio upelis, aplink žydėjo melsvos gėlės, kurių pavadinimo nežinau. Čia buvo negilu, vanduo vos siekė liemenį. Pajutau, kaip mano ranką suspaudžia kitą ranka. Pasisukau išvysti kerinčią šypseną ir užsidegusias ryškiai pilkas akis, kurios priklausė man. Ir mes trečią kartą savo gyvenimuose atsidavėm savo beprotiškai aistrai. Nuo tada mūsų širdys plaka vienodu ritmu, nepaisant to ar mes kartu, ar ne.

**

Gulėjau ant kranto. Buvo giedra naktis, mus apšvietė mėnulis ir danguje bolavo tūkstančiai žvaigždžių. Tai priminė tą dieną prieš tūkstantį metų. Dieną, kai atradome šią vietą. Žinoma, nieko keisto, kai pragyvenę čia keliolika metų, turėjome persikraustyti kažkur kitur. Ir grįžome tik dabar. Vėl tik atostogų. Atsipūsti nuo dabartinių mūsų gyvenimų ir parodyti šį stebuklą mūsų pačių sukurtiems ir nuosaviems trims stebuklėliams. Tačiau šią akimirką būtent nuo jų slėpėmės gūdžiame miške, ir niekam nežinomoje nuostabioje „oazėje”. Na, juk galėsim ją parodyti ir rytoj, ar ne?

-Ką galvoji?, - paklausiau, pastebėjusi žaidžiančią šypseną Viljamo lūpose.

-Galvoju, kad esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Kad ir kiek laukiu kol mano laimė sumažės bent mažumėle, bet tai nevyksta. Netgi atvirkščiai, ji sugeba netgi išaugti dvigubai ir niekada nemažėja. Man vis dar sunkiai suvokiamas šitas pilnatvės jausmas.

-Viljamai Leanderi, ar tu esi nepatenkintas dėl to, kad jautiesi laimingas?, - nusijuokiau.

-Man baisu, kad visa mano laimė sutelpa tokioje mažoje, nuostabaus grožio, delikačioje būtybėje. Praradus tave, netekčiau visko.

-Per šitiek metų sujautrėjai, - šyptelėjau, - Neketinu niekur dingti. Niekada.

-Myliu tave, - glostė mano veidą.

-O aš tave, - atsakiau.

Didelis vandens lašas nutraukė mūsų bučinį. Po jo sekė dar vienas ir dar keliolika. Pradėjo stipriai lyti.

-Ką gi, atrodo teks grįžti, - atsiduso.

-Ir skubiai, - pridėjau pakilusi, - beje, kas paskutinis tas ruoš vakarienę, na naktipiečius, bet mintį supratai, - šūktelėjau ir nusijuokiau, jau bėgdama atgal į namelį.

Aiktelėjau, kai Viljamas iš niekur atsirado priešais. Šias vietoves jis vis dar pažinojo geriau nei aš.

-Mano planai truputį pasikeitė, - šyptelėjo.

-Nejaugi?

Tą pačią minutę, apsikabinę ridenomės žole. Tempėm vienas nuo kito šlapius ir jau purvinus drabužius. Mes tikrai buvome pamišę. Pamišę iš meilės. Dėl vienas kito. Nepaisant kartu praleisto laiko ir buities. Niekas nesugenėjo aptemdyt mūsų laimės. O meilė nesuvokiamai tik didėjo. Bijau, kad vieną dieną tikrai išprotėsiu, bet iki tol, neketinu keisti ničnieko. Esu laimingiausia pasaulyje. Nes man priklauso paslaptingojo pilkaakio širdis, kaip ir jam manoji.

-Myliu tave, - sušnabždėjau. Žodžiai kuriuos kartoti ir girdėti, niekada nepabosta. Tikiu, kad mūsų širdys nustos plakti vienu metu.

Pabaiga.

_______________________________________________________________________________

Noriu padėkoti visiems skaičiusiems. Ačiū už kritiką ir daugybę gražių žodžių, skatinančių kurti toliau. Dėkui, jog palaikėt… Negaliu nusakyti, kaip malonu būna skaityti jūsų komentarus. Ypač dėkoju šiems žmogučiams: Karolyte, Apo, Rasai (Bonni.x3), KaRa, socialite, Dovilytei, Kamilei, Hmm, bluesky, Monikai, S*, Cukrui, Monikai, sani*, JusteR, Ginttutei, Maya, Rugilytei, Kempiniukei, Karolinai, Izai, K-a-r-o-l-i-u-k-u-i, Vikteee’i, Flaffy.*, pirmojiwi, augutei, withorwitouotme, blackgoddess, katia,  Elei, Giedrei, Caroline, MiniPieva, Krist.ė, varlei88,  Nini, tapatikalė, Justei, toffi, myna’i, Juodai Dykumai, baltasvajonė, simai, Kiss, pomolo, muff*, robertai, karakiwi, amypassions, Gintarei,  lukui.  Nesupykit, jei ko nepaminėjau ;D

Tiesiog AČIŪ jums visiems :)*

Dėl jūsų nauja istorija jau kūrybiniame procese :p 

Aurora.

Rodyk draugams

-Ką tu darai? Adamai, paleisk.

-Turiu tau dovaną, - nusijuokė, stumdamas mane į priekį.

-Adamai, paleisk.  Įspėju tave, - bandžiau įkalbėti.

-Įspėti? Ką tu padarysi? Tavo galios neveiks, Leila, - juokėsi.

Žiūrėjau apstulbusi.

-Gėrimas, prisimeni?

-Ko tu nori?, - pasimuisčiau.

-Jau sakiau. Tavęs, - kvailai išsišiepė.

-Bet aš nenoriu. Adamai, liaukis. Gana. Nebūk kvailys.

-Aš tau toks ir esu, ar ne?, - susiraukė.

Ir ėmė mane bučiuoti. Nusukau veidą ir dar stipriau muistytis. Bandžiau jį nustumti, bet nepavyko. Mano pastangos pasiekė tik tiek, kad mes nugriuvome. Jis ant manęs, ir tai buvo tik baisiau. Tačiau aš iš visų jėgų kovojau, draskiausi kol sulaukiau smūgio ir dar vieno, tada jau nebegalėjau priešintis. Adamo rankos keliavo mano kūnu, lindo po suknele. Jo bučiniai buvo šlykštūs. Mane apėmė neviltis. Ko gero jis tikrai tai padarys. Išprievartaus mane. O aš kvailė džiaugiausi savo grįžusia laime… Atkosėjau kraujo.

Adamas plėšė mano suknelę. Aš kiek atitokau po smūgių ir spyriau jam iš visų, dar turimų jėgų. Tada stūmiau jį ir šliaužte nušliaužiau prie staliuko. Tikėjausi rasti kažką, kuo galėčiau apsiginti. Adamas suinkštė iš skausmo ir nusikeikė. Vienintelis galintis pasitarnauti daiktas ant staliuko buvo lempa, ją ir griebiau ir kai tik Adamas pasiekė mane trenkiau. Jis greitai atsigavo, nors kraujas jau bėgu veidu. Akys atspindėjo dvigubai išaugusį įniršį. Žinojau, kad dabar jo nebesustabdysiu.

-Adamai, prašau, - ėmiau verkti.

Jis tik nusijuokė ir dar kartą man trenkė. Galva atsitrenkiau į stalą. Iš smilkinio ėmė stipriai tekėti kraujas, ir atrodė tarsi visas pasaulis sukasi. Pradėjo pykinti. Jaučiau, kaip Adamas vėl prisispaudžia, bučiuoja, plėšia liemenuką. Ir staiga jo rankos mane paleido ir jo svoris apleido mano kūną. Stipri jėga nubloškė Adamą tolyn, vėliau trenkė į sieną. Tas veiksmas sukėlė keista garsą… Vėliau supratau, jog siena skilo ir ne vien ji…

Viljamas savomis rankomis daužė Adamą, siaubinga jėga. Niekada nemačiau jo tokio įpykusio. Nesustodamas mušė. Tai buvo tarsi sinchroniškas automatizuotas judesys: pirmyn-atgal. Adamas prarado sąmonę ir nebejudėjo, tačiau Vilis nesustojo. Išsigandau, kad tai gali pasibaigti mirtimi. Laimei, tuo metu į kambarį įlėkė Sebastianas ir Kailas. Jie atplėšė Viljamą nuo kraujuojančio kūno. Tuo tarpu mano žaizdos jau buvo pradėjusios gyti. Jos buvo visai nerimtos palyginus su tuo šleikštuliu, kurį jaučiau…

Atsistojau ir Vilis iš karto puolė prie manęs. Apžiūrėjo mane su mina, kuri man sakė, jog atrodau tragiškai. Tačiau nieko nesakė, tik apsupo mane paklode ir pakėlė ant rankų. Nusinešė mane į savo kambarį ir paguldė.

-Leila, kaip tu?

Neradau balso.

-Mieloji?, - dar kartą kreipėsi priklaupęs priešais.

Praėjo kelios minutės kol kiek atitokau po šoko. Bet šleikštulys niekur nedingo.

-Man reikia į dušą, - pasakiau, išsivyniojusi iš paklodės.

Nepažvelgusi į Vilį, nuėjau į vonios kambarį. Nusirengiau dar besilaikančią ir neatitaisomai suplėšytą suknelę. Viena liemenuko petnešėlė taip pat buvo nuplyšus, o ir sagtelė vos laikėsi. Viską išmečiau.

Stovėjau po karšto vandens srove ištisą valandą. Antrąją jos dalį, Viljamas beldėsi jau kelis kartus, vis klausdamas ar man viskas gerai. Galiausiai nusprendžiau, jog gana. Jaučiausi švaresnė, šleikštulys sumažėjo beveik per pus. Apsivilkau Vilio marškinėliais ir sugrįžau į kambarį. Jo nerimastingas ir susirūpinęs žvilgsnis mane pasitiko.

-Noriu miego, - sušnabždėjau, - prigulsi su manim?

Viljamo akys išdavė palengvėjimą. Atsiguliau ir jis prigludo šalia. Be perstojo glostė mano plaukus, tai suveikė kažkaip raminančiai. Netrukus atsipalaidavau ir užsimerkiau. Pasinerdama į kietą ir ramų miegą.

**

Prabudau dar tekant saulei. Koridoriuje girdėjau besipykstančius balsus.  Susiraukusi nutipenau išsiaiškinti kas vyksta.

-Suprantu, kad neturiu jokios teisės ir jeigu ji atsisakys aš paliksiu jus ramybėje, bet tegul ji pati nusprendžia. Prašau tik kelių minučių. Man reikia… Reikia su ja pasikalbėti, - įnirtingai įkalbinėjo Adamas.

-Kaip tu drįsti čia ateiti? Po to ką… Džiaukis, kad aš vakar tavęs neužmušiau. Ir jei tuoj pat neišeisi, prisiekiu, kad atimsiu tau gyvybę. Niekas vistiek nepasiges tokio apgailėtino idioto. Nešdinkis iš čia. Tu neturi teisės čia rodytis. Tu nebeturi ką pasakyti.

-Visa tai tiesa. Ir aš būčiau dėkingas jei vakar būtum mane užmušęs, bet… Leisk man su ja pasikalbėti.

-Ji miega.

-Jau nebe, - galiausiai įsiterpiau į pokalbį.

Dviejų vaikinų akys susmigo į mane.

-Leila, mieloji, eik į kambarį, aš viską sutvarkysiu, - švelniai kreipėsi Viljamas.

-Maldauju tavęs, duok man kelias minutes, - prašė Adamas.

-Vili… Ar galėtum palikti mus vienus… Trumpam?

-Bet, Lei…

-Prašau?, - nutraukiau.

Viljamas kurį laiką žiūrėjo į mane. Susiraukė ir linktelėjo.

-Jei ką, aš visai šalia, - įspėjo daugiau Adamą, nei mane.

Atsirėmiau į sieną ir laukiau kas dabar bus. Žvelgiau tiesiai į Adamą, kas jį visiškai išmušė iš vėžių. Jis nuleido akis. Jam buvo gėda ir jis šlykštėjosi savimi, ir gailėjosi, ir neapkentė savęs už tai ko vos nepadarė. Jaučiau tai, buvo sunku „išjungti” savo galias, kai jos tik neseniai visu pajėgumu grįžo į mano kūną. Adamas ieškojo žodžių. Jo pasąmonėj tvyrojo tikras chaosas.

-Nemanau, kad yra tokie žodžiai, kuriais galėčiau pateisinti, tai kas įvyko. Jokios aplinkybės negali manęs pateisinti. Aš… Aš nežinau kas man pasidarė, Leila. Aš paskutinis idiotas, kvailys, menkysta ir niekšas. Nesu vertas net šio pokalbio. Tiesiog… Noriu pasakyti, kad aš gailiuosi. Tikrai labai gailiuosi. Niekada sau to negalėsiu atleisti. Bet labai tikiuosi, kad tu kada nors sugebėsi nustoti manęs nekęsti… Daugiau niekada manęs nepamatysi. Nesimaišysiu tavo kelyje. Nesu vertas nei tavo mažojo pirštelio, - liūdnai šyptelėjo,- Tenoriu, kad žinotum, jog aš tau linkiu laimės. Tikiuosi tu būsi laiminga su Viljamu. Tikiuosi jis suteiks tau viską ko trokšti.

-Taip ir bus, - atsakiau.

-Žinau, - galiausiai pakėlė akis.

-Ką ketini daryti?

-Na, esu pašalintas iš Valdybos, tad dar šiandien išvykstu. Grįšiu pas savo šeimą, kurį laiką gyvensiu ten. Man reikia perstumdyti savo vertybių stalčiukus, pergalvoti gyvenimą, susikurti kažkokius tikslus… Tikriausiai daugiau niekad nebepasimatysim, - skausmingai žvelgė į mane.

-Nejaučiu tau neapykantos, Adamai. Tu man esi daug padėjęs… Buvai geras draugas iki kol… - neužbaigiau, -  Aš atleisiu tau, nors man prireiks šiek tiek laiko. Ir kas ten žino, gal kada nors netyčia dar susitiksim, kai jau viskas bus atšalę ir nurimę.

-Ačiū, - pasakė su ašarom akyse, - Sudie, Leila, - sušnabždėjo ir priėjęs pabučiavo mano ranką, - Viljamas pats laimingiausias vyras žemėje.

Mano akyse taip pat suspindėjo sūrus skystis, vadinamas ašarom. Adamas jau leidosi laiptais, kai aš sušnabždėjau; žinojau, kad jis išgirs.

-Adamai, - jis sustojo, - gali man rašyti.

Jis šiek tiek pasuko galvą, pakankamai, kad pastebėčiau šypseną, susirangiusią ant jo lūpų, ir žengė toliau. Galiausiai išnykdamas iš vaizdo. Atsidusau ir grįžau į kambarį, į savo mylimojo rankas, vienintelio vyro, kuriam priklausiau.

——————————————————————————-

Turiu jus nuvilti, bet ko gero tai jau beveik pabaiga.

Greičiausiai kitas įrašas jau bus epilogas.

Heh. Dėkui visiems skaitantiems

Myliu, jus visus ;D

Aurora.

Rodyk draugams

Užlipau laiptais į savo kambarį. Buvo jau pradėję temti, bet nedegiau šviesos. Atsisėdau ant lovos ir sunkiai atsidusau, ir tik tą akimirką supratau, jog kambary esu ne viena.

-Man reikia su tavimi pasikalbėti, - nuo gretimos sienos pasigirdo balsas.

-Kalbėk, - šaltai atsakiau.

Ne tik dėl to, kad pykau ant Adamo, bet dar ir dėl to, kad mano mintys buvo kitur. Toje didelėje salėje, su Viljamu…

-Kodėl Sebastianas gina Viljamą?

-Žinau tiek pat kiek ir tu. Jei ne mažiau, juk tu viską nuo manęs slepi.

-Tai tu dabar su juo?

-Niekada su niekuo kitu ir nebuvau.

-Ir nejau niekada nenorėjai pabandyt?

-Kur tu lenki, Adamai? Neturiu noro klausytis užuominų. Ko nori?

-Tavęs.

-Nesupratau, - susiraukiau.

-Neaišku? Noriu tavęs. Nenoriu net pagalvot, kad tu su tuo, - jo kumščiai susispaudė.

-Bet aš su juo.

-Oj, aš matau, - nusikvatojo.

Pasekiau jo žvilgsniu ir prisiminiau, kad esu apsirengusi Viljamo marškinėliais, nes maniškius jis suplėšė.

-Adamai, aš tau niekada nieko nežadėjau. Nedaviau net progos ar užuominos, kad tarp mūsų gali kažkas būti. O tą vienintelį kartą kai bandei parodyti savo jausmus, aš tave atstūmiau. Aiškiai pasakiau, kad myliu kitą. Myliu Viljamą. Tu man niekad nebuvau daugiau nei draugas, o po to, kai sužinojau kiek nuo manęs slėpei, aš net negaliu laikyti tavęs draugu, supranti?

-Bet man buvo taip liepta.

-Dėl dalyko, kaip šis, galėjai sulaužyti duotą žodį ir man pasakyti. Aš būčiau taip padarius.

-Ah. Kodėl, po velnių, dabar Sebastianas gina Viljamą? Kodėl pradžioje būtent jis liepė mums sekti tavo mieląjį ir tau apie tai nieko nesakyti? Jei ne prieštaringi šitie senio sprendimai, nieko panašaus nebūtų nutikę, - raukėsi.

-Norėčiau ir aš žinoti atsakymą.

-Negi tau nesvarbu, kad Viljamas tau melavo?

-Ne.

-O jei aš meluoju, tai jau didžiausia nuodėmė, kurios neįmanoma atleisti, ar ne?

Sutrikusi žiūrėjau į jį.

-Puiku. Pasikalbėsime vėliau, - keistai nusišypsojo.

-Adamai, aš…

-Pasikalbėsime vėliau, - šaltai atsakė ir išėjo.

**

Ta pati didelė salė dabar buvo pavirtusi šventiniu restoranu. Pilna pasipuošusių žmonių, na ne visai, pilna šurmulio, šnabždesių ir juoko. Daugybė užkandžių ir gėrimų. Šiandien mano gimtadienis ir Sebastianas su Valdybos nariais surengė „mažą” pasisėdėjimą. Buvau pakilnota, išbučiuota ir apglėbta bent penkiasdešimt kartų. Maždaug tiek gavau ir dovanų, kurios tik patekusios į mano rankas buvo atimamos ir nunešamos kažkur, bent jau aš nemačiau kur.

Tik vienas glėbys ir rankos išsiskyrė. Tą vakarą tik jame norėjau būti. Viljamas dar nepaaiškino kodėl Sebastianas jį apgynė ir nutraukė posėdį net balsavimui neprasidėjus. Sakė, kad dabar netinkamas laikas, jog viską paaiškins kai būsim vieni ir toliau nuo Valdybos narių. Ketinome išvykti trumpų atostogų, na gerai, septyneri metai nėra trumpas laiko tarpas, bet mes norėjome susigrąžinti iš mūsų pavogtą laiką. Tik kalbos apie tai vakar naktį nustūmė mano smalsumą, dėl Sebastiano ir Vilio.

-Turiu tau nedidukę staigmeną, - sušnabždėjo man į ausį ir apsuko į durų pusę.

Priešais mane buvo išsirikiavę trys žmonės, visi nedrąsiai beiššypsantys. Su nuostaba ir džiaugsmu, ir ašaromis akyse. Jie pamojo man, o aš net nežinojau ką daryti. Ar tai tikra? Pasisukau į Viljamą, šis linktelėjo mano draugų pusėn, aš greitai pakštelėjau jam į lūpas ir nusisukusi puoliau į savo draugų glėbį. Negalėjau patikėti, kad čia stovi mano raudonplaukė garbanė Mari, pamišėlis Fredis ir angeliška Deira. Mes kaip bepročiai, apsikabinę šokinėjome ir verkėme iš džiaugsmo, netgi Fredžio veidu nuriedėjo ašaros.

-Kaip tu?, - grūmojo pirštu Mari, - ar bent įsivaizduoji, kaip mes išgyvenom? Šitiek laiko praėjo, - niurzgėjo apsikabinusi mane.

Ji vis dar buvo ugninė garbanė. Tiesa jie visi atrodė kiek kitaip. Septyni metai pavertė juos suaugusiais žmonėmis. Neberadau veiduose tos pačios jaunystės ir vėjavaikiškumo, kuris ten buvo, kai paskutinį kartą mačiau. Suvokimas, kad septyneri metai jiems reiškė daug daugiau nei man buvo kraupus. Laikas jiems buvo daug brangesnis.

-Aš taip norėjau jums viską paaiškinti, susirasti. Taip jūsų pasiilgau, - pro ašaras šnekėjau.

-Tu visai nepasikeitei, - pastebėjo Fredis.

-Vadinasi Kailas sakė tiesą, - lėtai pritarė Deira.

-Ką tiksliai jis jums pasakė?, - paklausiau.

-Viską.

Žvelgiau su juos su nuostaba. Ir jie neišsigando? Nepabūgo ir priėmė mano beprotiškai keistą, antgamtinį pasaulį.

-Sakydama viską, turi galvoje…?, - pasitikslinau.

-Kad tu elfė, jog Vilis… Em. Irgi elfas ir vilkolakis ir dar… - susiraukė.

-Heltėjas, - atsikvėpiau.

-Taip, - linktelėjo, - Kailas papasakojo viską kas tau nutiko ir kodėl negalėjai su mumis susisiekti.

-Mes suprantam tave, - nedrąsiai prabilo Mari.

-Ir mylim, - užbaigė Fredis.

-Ir aš jus myliu, - nusišypsojau ir dar kartą visus apsikabinau.

 

Tai buvo nuostabiausia dovana gimtadienio progą.

-Tai nuo mūsų su Kailu, - sušnabždėjo Viljamas, kai trumpam ištrūkau iš draugų glėbio.

-Nuo kada jūs draugai?, - nusijuokiau.

-Atrodo, kad tavo šeima jau nebe taip stipriai manęs neapkenčia, - šyptelėjo, - beje, jis ir pats tuoj turėtų čia pasirodyti.

-Ne, - žioptelėjau, - tu rimtai?, - stryktelėjau iš džiaugsmo.

-Leila, - pašaukė mane vienas jaunesnis Valdybos narys, - tau raštelis, - pamojavo popieriaus gabalėliu.

Jame neiti tvarkinga rašysena buvo iškeverzota:

Lauksiu tavo kambary. Dar viena staigmena.

Kailas.

Nusišypsojau, ką dar jis gali būti surengęs? Pribaigiau savo šampano taurę ir nuėjau Viliui pranešti, kad turiu nueiti iki savo kambario.

-Gal palydėti?, - pasiteiravo.

-Ne. Grįšiu su Kailu. Kas gi man gali nutikti? Nebūk toks globėjiškas, - nusijuokiau.

Mūsų lūpos akimirkai susilietė.

-Neužtruk, - atsiduso.

-Pažadu, - šyptelėjau ir patraukiau link durų.

Lėtai žingsniavau apšviesta gatvele. Mano „butas” buvo per du pastatus nuo Valdybos pagrindinio. Beeinant pradėjo svaigti galva ir pasijaučiau pavargusi. Nejau šampanas taip mane veikia? O gal laimė?, - šyptelėjau. Lipau laiptais į viršų, o keistas bejėgiškumo jausmas tapo vis stipresnis. Net nebebuvo juokinga.

Pasiekiau kambarį ir su palengvėjimu atidariau duris. Šviesa nebuvo įjungta, matyt toks Kailo sumanymas. Suieškojau jungiklį ir šviesa spragtelėjo. Nedidelės lemputės prie langų sublizgo, sukurdamos jaukumo jausmą.

Apakinta savo laimės, džiaugsmo nesupratau kas ne taip. Nepajutau blogų emocijų šalimais. Nesusimąsčiau kodėl rašysena lapelyje buvo per daug netvarkinga, kad priklausytų Kailui. O jei tik būčiau stabtelėjus ir pagalvojus, viskas būtų buvę kitaip. Bet laimė išmušė mane iš vėžių.

-Kailai?, - atsisukau išgirdusi kažkokį garsą už nugaros.

Tvirtos rankos mane apglėbė, suspaudė per stipriai. Pakėlusi galvą išvydau pritrenkiamo grožio mėlynas akis, tačiau ne tas, kurių laukiau ir tikėjausi. Mane apėmė šokas, kai suvokiau, kad tai visai ne mano brolis. Ir sukaustė baimė, kai užuodžiau stiprų ir bjaurų alkoholio kvapą, o akyse įžvelgiau nesveiką pyktį.

Rodyk draugams

Paskubomis apsirengėm ir aš atidariau duris. Pro mane iš karto prasibrovė penki vyrai.

-Palaukit, prašau. Jis nepavojingas, Adamai, - suinkščiau.

Jie išvedė jį surakintą, tarsi tikrą nusikaltėlį.

-Jūs negalite šitaip elgtis, - piktinausi, - jis ne pavojingas.

-O kaip pavadinsi tai, kuo jis užsiėmė visus šiuos metus?, - pasipūtė Adamas.

-Gerai, galbūt buvo, bet nebėra pavojingas. Be to jei jis būtų Valdybos narys, už tai mes jo nebaustume.

-Būtent. Jis NĖRA valdybos narys, - siuto.

-Adamai, prašau, - pasidaviau.

Jis kiek sutriko.

-Aš negaliu… Kitaip. Atleisk, Leila, - sušnabždėjo, - išveskit jį, - sukomandavo, nusisukęs.

-Važiuosiu su juo, - šaltai pareiškiau.

-Važiuosi su manim. Kaip ir atvažiavai, - taip pat atsakė Adamas.

-Ne, - pasukau į Viljamo pusę.

Adamas sugriebė mane už rankos.

-Man įsakyta tavimi rūpintis, tad nekelk rūpesčių.

-Jis man nepakenks. Paleisk, - sušnypščiau.

-Atleisk, ne. Henri, - pašaukė vieną vaikinų.

Tik jam prisilietus atsidūrėme San Marine. Henris turėjo teleportavimosi dovaną.

-Kur Vilis?, - apsidairiau.

-Jį perkėlė į salę.

-Jis bus teisiamas dar šiandien.

-Manau, tau kaip suinteresuotam asmeniui nereiktų dalyvauti balsavime.

-Dalyvausiu kur norėsiu, - burbtelėjau ir užmyniau Adamui ant kojos.

-Po galais, Leila, - nusikeikė, bet paleido mane.

Tik pajutusi laisvę iš karto pasileidau link salės, kur buvo sprendžiami likimai. Niekas manęs jau nebestabdė. Girdėjau, kaip Henris su Adamu velkas iš paskos, pastarasis kažką niurnėdamas po nosimi.

Atidariau dideles salės duris ir įėjau. Tai buvo senoviškas didžiulis kambarys, marmurinėm grindim ir sienom. Jame stovėjo didžiulis tamsus stalas, sudarantis puslankį, taip kad visi Valdybos nariai galėtų susėsti ir, kad prieš juos būtų pasodintas „kaltinamasis”. Jau buvau įpratusi prie susirinkusiųjų rūsčių veidų, tačiau šiandien jie mane baugino. Žvilgterėjau į Vilį, šis atrodė pasitikintis ir nieko nebijantis. Netgi šyptelėjo man, tarsi situacija būtų visai nerimta, ir susirinkome čia papietauti.

Atsisėdau į savo vietą, pastebėdama, kad stalo centre trūksta svarbiausio žmogaus, Sebastiano.

-Jis pasirodys vėliau, - šalia atsisėsdamas pranešė Adamas.

Tai buvo… Keista.

-Taigi, pradėkime posėdį, - nuskambėjo garsus Viktorijos, Sebastiano dešiniosios rankos balsas.

-Priešais mus matote Viljamą Leanderį, turintį garsiosios heltėjų giminės kraujo atstovą, neklystu, Viljamai? Atsakykite vienu žodžiu. Turite Leanderių kraujo?

-Taip.

-Ar žinote, kad tai pati aršiausia heltėjų giminė? Visus amžius pasižyminti didžiausiu priešiškumu, konfliktais ir siekianti karo?

-Taip, - susiraukė.

-Ar jūs taip pat buvote taip auklėjamas?

-Taip, - atsiduso, - bet tik pirmais gyvenimo metais, - greitai pridėjo.

-Kodėl gi taip?

-Mano tėvas buvo nužudytas. Mama liko viena ir kadangi slapta buvo nemėgiama dalies Leanderių, persikėlė gyventi atskirai, pasiimdama ir mane. Ji nebuvo nusiteikusi prieš kitas rases, tad ir nebeskiepijo man tokių pažiūrų.

-Ar galite patikslinti kodėl jūsų motina buvo nemėgiama?

-Ji turėjo ir elfų kraujo.

Salėje nuskambėjo nuostabos atodūsiai.

-Jūs sakote tiesą?

-Taip.

-Taigi ir jūs turite elfų kraujo… - nutęsę.

-Taip. Ir vilkolakio.

-Mh, šitą jau žinome… Bet visgi jūsų motina susituokė su Deviltonu, palikuoniu taip pat vienos priešiškiausių šeimų. Gal galite tai paaiškinti?

-Manau, jau turėtumėt žinoti, kad mano mama buvo apkerėta, - atsakė.

-Mes norime įsitikinti, - šyptelėjo Viktorija, - kas būtent jūs privertė ieškoti priešiškųjų heltėjų?

-Aš maniau, kad per juos žuvo man mylimas žmogus.

-Leila Lein Heiden, taip?

-Taip.

-Ir jums nekliudo, jog ji grynakraujė elfė?

-Ne.

-Ir jums atrodo normalu, kad išduodate savo rasę?

-Aš nieko neišduodu.

-Paaiškinkit.

-Neieškau ir negaudau paprastų, ramiai gyvenančių heltėjų. Aš persekioju tik tuos, kurie nusižengia mūsų visų įstatymams, kurie sudaro grupuotes ir medžioja elfus.

-Ar užsiimdamas tokia veikla žinojote, jog pačiam imtis šių veiksmų yra draudžiama?

-Taip.

-Ir jums tai nerūpėjo?

-Aš buvau… Apimtas depresijos, skausmo… Pykčio ir neapykantos.

-Manote tai gali pateisinti jūsų elgesį?

-Nežudžiau heltėjų, aš juos tik sužeisdavau taip, kad negalėtų pabėgti iki kol jūs atvyksite.

-Nemanėte, kad būtų buvę logiškiau prašytis priimamam į Valdybą?

-Jau sakiau buvau apimtas… Tam tikros beprotystės. Be to nejau būtumėte priėmę mane, Leanderių atstovą?

-Mūsų dabartinės pažiūros yra daug platesnės, Viljamai.

-Tokiomis tapo tik šiais metais, - atsikirto.

-Prašyčiau daugiau pagarbos. Čia sprendžiamas ne Valdybos likimas, - kandžiai šyptelėjo Viktorija.

-Minėjai beprotystę. Ar nori pasakyti, kad negali atsakyti už savo veiksmus?, - įsiterpė Adamas.

Pažvelgiau į jį. Dėkinga.

-Negalėjau, bent jau ne visiškai.

-O kaip yra dabar?, - vėl vadžias į savo rankas perėmė Viktorija.

-Ir tu manai, kad mes patikėsime, jog tu stebuklingai išgijai nuo savo „tam tikros beprotystės”?

-Išvydau Leilą. Tai viską pakeitė.

-Leila Heiden?, - kreipėsi į mane, - ar gali tai paliudyti?

-Taip.

-Jūs pirmą kartą po nesimatymo metų susitikote tik vakar? (Mūsų istorija buvo puikiai žinoma visiems)

-Taip.

-Ar pastebėjai kažką keisto Viljamo elgesyje?

-Jis mane puolė ( kaipgi nepastebėsi).

Kitas nuostabos šūksnių momentas.

-Ar buvai sužeista?

-Taip.

-Tačiau žaizda, kaip matau nebuvo rimta.

Tylėjau.

-Taigi, kokiu būdu jis „išgijo”?

-Aš su juo šnekėjausi. Priminiau, kaip susipažinom ir… Jis tiesiog atsipeikėjo.

-Ir iki šios akimirkos daugiau nieko keisto jo elgesyje nepastebėjai?

-Ne. Jis toks pats, kokį ir prisimenu.

-Tačiau reiktų pagalvoti, ar tokios nuotaikų kaitos negali kartotis, ar ne?, - klausė retoriškai visos salės.

-Nesikartos, - vėl įsiterpė Vilis.

-Kas mums tai garantuos?, - šyptelėjo Viktorija.

-Juk… Juk galite jį ištirti.

-Panele Leila, klausimas buvo retorinis, - sušniokštė.

-Bet mano atsakymas logiškas, ar ne Viktorija?

-Leila, nekelk rūpesčių. Turėtum suprasti, kad už tai jog slėpei kur yra mūsų ieškomas Leanderis, taip pat gali būti baudžiama.

-Bet ji nebus, - pasigirdo aiškus ir griežtas balsas.

Pro duris įėjo Sebastianas, seniausias ir pagrindinis Valdybos narys, vadovas.  Jo ilgi tamsūs plaukai, kaip ir visada buvo surišti nugaroje, o dailus ir prabangus kostiumas traukė akį. Ko gero net ir dvidešimtmetės galėjo pamesti galvą dėl šio elfo, kuris atrodė tarsi penkiasdešimties, nors iš tiesų buvo seniausia pasaulyje relikvija. Net kaip elfas, jis buvo, kaip sakoma, gerai išsilaikęs.

-Sebastianai, kas vyksta?, - Viktorijos tonas pasikeitė į lipšnų.

Jau senokai nusprendžiau, kad ji įsimylėjusi Sebastianą.

-Posėdis nutraukiamas, - vis dar šaltai ir garsiai pranešė.

Vėl nuostaba ir šnabždesiai salėje.

-Bet kokiu pagrindu?, - susiraukė Viktorija.

-Tokiu, kad šis vaikinas nekaltas. Viljamas Leanderis slaptai dirbo Valdybos nariu visą tą laiką, todėl teisiamas už savo veiklą negali būti. O nuo šiol, kadangi tiesa išaiškėjo turėsite priimti jį, kaip visavertį narį.

Pažvelgiau į Vilį. Akimirką jo kaktoje pasirodžiusi raukšlelė man išdavė, kad Sebastianas meluoja. Viljamas nebuvo Valdybos narys. Nežinojau kas vykstą, tačiau tai buvo gera žinia, jo niekas nebaus.

-O dabar, jeigu atleisit, aš norėčiau pasikalbėti su šiuo jaunuoliu, - nusišypsojo, slėpdamas susijaudinimą Sebastianas.

Visi pakilo ir lėtai išėjo iš salės. Išeidama iš salės grįžtelėjau atgal, šyptelėjau Viliui, nors jo dabar jau nebeslepiama nuostaba mane intrigavo.

-Gali nusiraminti, Leila, - švelniai pasakė Sebastianas, prieš man užveriant duris.

Rodyk draugams

Viskas savaime ėmė ryškėti. Lėtai pamirksėjau. Blakstienos buvo drėgnos. Ant mano peties padėjęs galvą inkštė baltas vilkas.

-Viljamai, - sušnabždėjau.

Ir šis pašoko, lyžtelėdamas mano veidą.

-Fu, - susiraukiau.

Lauke vis dar buvo tamsu. Vis dar gulėjau ant žemės, šalia namo. Žaizda petyje jau buvo pradėjusi trauktis, nors vistiek jaučiausi be jėgų, todėl nesikėliau. Vilkas kurį laiką tyrinėjo mano būseną, o tada vėl prigulė šalia.

-Kodėl neatvirsti?, - tyliai paklausiau.

Jis kilstelėjo galvą į viršų. Danguje bolavo mėnulis. Pilnatis. Ak… Užmerkiau akis.

**

Gulėjau lovoje. Į kambarį skverbėsi saulės šviesa. Vonios kambaryje girdėjosi bėgantis vanduo. Išsilaisvinau iš šilkinių patalų ir basomis nutipenau link ten. Dar nepasiekus durų, jos plačiai atsivėrė. Viljamas stovėjo priešais mane. Abu sustingome. Mėgindami įsitikinti, kad tai ne miražas, tyrinėdami vienas kitą.

Ryškiai pilkose akyse, įrėmintose juodų blakstienų,  atsispindėjo galybė emocijų: meilė, džiaugsmas, gailestis, liūdesys, skausmas, rūpestis, euforija… Tamsūs susišiaušę plaukai blizgantys sidabru. Tobulos lūpos. Tobulas sudėjimas, kuris šiuo metu buvo paslėptas tik rankšluosčiu. Vieninteliai dalykai, kurie sukėlė man didelį rūpestį buvo pajuodę paakiai ir daugybę nedidelių randelių, kiek mačiau, puošiančių krūtinę. Bet kai sugrįžau prie jo akių, viskas nublanko ir tapo nesvarbu, bent jau tą akimirką.

Mes galima sakyti šokome ant vienas kito. Viljamas tvirtai suspaudė mane savo glėby, o lūpos nedrąsiai susilietė. Pajutusios, kad čia jų vieta, įsiskverbė visa turima jėga. Į bučinį abu sudėjome savo ilgesį, skausmą, pyktį. Visą aistrą. Aš tirpau nuostabiausio vaikino glėby.

Nežinau kaip ir kada atsidūrėme lovoje. Vilis skubėjo atsegti mano palaidinės sagas. Ir kodėl būtent šiandien užsidėjau užsagstomą palaidinę? Netekęs kantrybės, jis tiesiog perplėšė ją pusiau, ir nusišypsojo susidorojęs su užduotim.

Jo bučiniai degino mano odą. Išsiilgusios rankos pabuvojo visur. Aš buvau jo, o jis buvo mano. Tą pačią akimirką aš suvokiau, kad man nesvarbu kas įvyko tą nelemtą naktį, kai buvau užpulta Deviltono ir keliasdešimties heltėjų. Nesvarbu, jei man buvo meluojama. Niekas nesvarbu. Aš žinau, kad Viljamas mane myli. Taip pat, kaip ir aš jį. Tai tikriausia tiesa. Gal net vienintelė, turinti prasmę.

 

-Kaip… Kodėl tu gyva?, - paklausė glostydamas mano plaukus.

-Tam tikra prasme buvau negyva penkerius metus. Miegojau, vargu ar tai galima būtų pavadinti koma… Nors nelabai suprantu visų medicininių terminų, tad nelabai ir supratau kas man tiksliai nutiko. Aš būčiau mirus, bet tą naktį būdama be sąmonės ar kitoje erdvėje, kurios neatsimenu, aš kartojau vieną seną, galingą burtažodį. Heidenai sako, kad tik dėl jo aš išgyvenau… Tada praėjus penkeriems metams nubudau, tačiau pirmi vaizdiniai buvo ta naktis ir mintis, jog tu mane išdavei, apgavai. Maniau, kad ir tu norėjai mane nužudyti. Nubudusi ėmiau rėkti, tad mano pusseserė Ela pasitelkė savo gebėjimus, ji valdo emocijas, tačiau vietoj to, kad mane nuramintų ji išsiurbė iš manęs viską. Pati to nesuprasdama paliko tik tuštumą. Po to kelioms savaitėms aš vėl patapau gyvu lavonu. Buvau atsimerkusi, bet nemačiau nieko. Viskas buvo nebesvarbu ir aš nesupratau aplinkinio pasaulio. Bet taip pat netikėtai iš tos būsenos mane pažadino pusseserės vaikas Joelis. Jis būsimas angelas… Nežinau, kaip jis tai padarė, prisilietė, jo skruostu nuriedėjo ašara, kaptelėjusi man į delną ir aš pakilau. Bėgau kartu su vaikais, atsiguliau pievoje ir tada viskas ėmė ryškėti ir aš nusprendžiau, kad turiu išsiaiškinti visą tiesą, - atsikvėpiau.

-Tada ir sužinojau, jog tu prisidėjai prie to, kad aš vis dar gyvenu, kad tu nužudei Deviltoną… Aš ieškojau tavęs. Buvau nuvykusi į Gabrieliaus ligoninę, pas tavo mamą, tačiau net ji nežinojo kur tu esi… Tada netikėtai į mano gyvenimą įsivėlė Valdybą. Gavau kvietimą prisijungti prie jų ir aš sutikau. Po truputį viskas keitėsi. Pasinėriau į darbą, užduotis, nors dalyje manęs dar vyravo tuštuma… Ir štai po dar šitiekos laiko, staiga išgirstu, kad tu atsiradai. Tiesa, ne taip, kaip norėjau. Viljamai, tavęs ieško, žinojai tai? Ir kur tu įsivėlei?, - liūdnai pakraipiau galvą.

-Aš… Atleisk, man, Leila. Atleisk. Aš kaltas dėl viso šito, tačiau aš nemaniau, jog Deviltonas su kitais tau pakenks. Tikrai buvau įsitikinęs, kad tavęs nelies. Ir bijojau, kad jei sužinosi apie mano ne itin dorą praeitį paliksi mane. Tą naktį, kai išėjau, man tikrai pranešė apie blogą mamos būklę, tačiau vėliau buvau įkalbėtas sudalyvauti paskutiniame heltėjų susirinkime. Nežinojau, kad jie tave pagrobs, atsivilios ir kai pamačiau tave, kai išgirdau tavo klyksmą… - jis sudrebėjo, - Visa kita jau buvo pro rūką. Bet Heidenai tave išsivežė ir, kad ir kiek būčiau ėjęs pas juos, neįsileido ir neleido man tavęs pamatyti. Galiausiai pranešė, kad tu… - užsikirto, - mirei. Tą akimirką viskas manyje taip pat apmirė. Liko tik neapykanta ir viskas ko norėjau, tai žūtbūt sunaikinti visus heltėjus. Nes visa tai, tik dėl kažkokių keliolikos šimtų tūkstančių metų nesutarimų, kurie net nebėra visiškai aiškūs. Ir aš pasileidau jų ieškoti. Pirmojo vos neužmušiau, bet paskutinę sekundę mane sustabdė tavo atvaizdas… Buvau įsitikinęs, jog tu turėjai tapti angelu. O tokiu atveju… Jei stebėjai mane, ar būtum norėjus mane tokį matyt? Ar nebūtum pasišlykštėjus? Štai kas mane sustabdė. Ir nusprendžiau palikti jį Valdybai. Tuo ir užsiiminėjau pastaruosius metus. Nuolatinės heltėjų grupuočių paieškos ir kovos padėdavo užsimiršti ir išlieti pyktį ir skausmą. Bet tu šią naktį įsitikinai kuo toks laisvalaikis mane pavertė, - skaudžiai į mane pažiūrėjo, - ar kada nors galėsi man atleisti?

-Aš tau jau atleidau, - šyptelėjau, - tik nebedaryk daugiau taip, - pridūriau.

-Prie to prisidėjo ir pilnatis… Negalėjau atsiversti. Tokiomis naktimis aš būnu tik vilkas. Ir tada, kai pasirodei. Man atrodei, tarsi miražas norintis mane kankinti. Apsimetėlė. Iliuzija. Aš… Negaliu patikėti, kad taip pasielgiau.

-Svarbiausia, jog atsitokėjai, ar ne?

-Nenoriu net pagalvoti, kas būtų buvę jei nebūčiau, - vos girdimai sušnabždėjo.

-Geriau pakalbėkim apie tai, ką dabar darysime.

-Dėl ko?

-Dėl Valdybos. Jie tavęs ieško. Dalis jų jau Everemptone ir greičiausiai jau pasigedo manęs.

-O ką jie gali padaryti?, - susiraukė.

-Aš nežinau. Ir… Man baisu.

-Niekas mūsų neišskirs, - prisitraukė mane arčiau.

Tą akimirką kažkas stipriai pasibeldė į duris.

-Viljamai Leanderi, mes žinom, kad tu čia. Atidaryk duris!

Pakėliau persigandusias akis į Vilį. Kas bus dabar?

-Leila, žinau, kad tu irgi ten, su juo, geriau įsileiskit mus geruoju. Juk nenori jam dar labiau pakenkti, - pasigirdo kitas jau pažįstamas balsas. Adamo balsas.

Rodyk draugams

Besidaužančia širdimi sėdėjau lėktuve. Atrodė, kad skrendu jau visą amžinybę. Mano rankos drebėjo, aš visa drebėjau. Negalėjau patikėti tuo kas vyksta. Viljamas atsirado. Tik aplinkybės ne tos. Meldžiau dangaus ir savo prosenelio, kad man padėtų, kad padėtų Viliui. Žūtbūt turėjau rasti jį pirma, Valdyba negali jo sugauti. Dieve… Ką man reiks daryti?

Visą skrydį baiminausi to, kas bus. Lėktuvui nusileidus, patraukiau su Adamu per Everemptoną. Ėjau laisvai ir nesislapstydama, man nerūpėjo ar kas mane atpažins. Galvoje lakstė tik padrikos mintys. Kaip sudėlioti viską į savo vietas?

Sustojome prie nedidelio namo, prie kurio jau stovėjo penkios mašinos. Mums dar nepriėjus, durys atsidarė.

-Mes jį pametėme, - pranešė jaunas elfas, aiškiai bijodamas Adamo reakcijos.

-Viskas gerai, - šyptelėjau.

Adamas kažką suburbėjo ir įėjo į namą, tarsi elfo net nebūtų buvę. Aš atsikvėpiau. Tačiau, kaip jį rasiu pati, nenutuokiau.

Iš namelyje susirinkusių Valdybos narių-kovotojų nei vienas nebežinojo kur galėtų būti Viljamas. Nebuvo net užuominos. Jaučiau palengvėjimą… Adamas iškeiksnojo kiekvieną buvusį kambaryje ir liepė stebėti apylinkes, specialiai neveldamas manęs į šį reikalą. Prunkštelėjau, kai jis liepė man nuvažiuoti į tetos namą ir išsimiegoti, nes padėtis valdoma, bet pakilau ir nieko nesakius išėjau. Šiaip ar taip, vargu ar gausiu kokios naudos budėdamas su jais.

Kirija pasitiko mane su šypsena. Kailas apsuko ore, tik Elzakas reagavo kiek santūriau. Po ilgoko pokalbio apie tai, kaip man sekasi ir ką nuveikiau bei vakarienės, kurios skonio net nepajutau, galiausiai užlipau į savo kambarį, ar tiksliau kambarį, kuris buvo mano tik vieną vienintelę naktį.

Išėjau į terasą ir prisėdau krėsle, stovinčiame krašte. Tyrinėjau akimis mišką, jo gaiva glostė, garsai ramino. Net pati nesusipratau, kai užsnūdau…

Viljamo rankos palindo po mano palaidine, keldamos ją aukštyn. Lūpos reikliai bučiavo. Rūbų vis mažėjo. O virpuliai jau bėgiojo mano kūnų, kai keista mintis įsiveržė į mano sąmonę.

-Vili, - šiaip taip suradau savo balsą, - tu Everemptone?

Jis sustojo mane bučiavęs ir klausiamai pažiūrėjo.

-Taip. Juk mes mano tėvo name…

Apsidairiau. Taip, mes tikrai buvome Viljamo tėvo miško namely. Visi mano sapnai atvesdavo čia.

-Ne… Ar tu iš tikrųjų esi Everemptone, ne tik sapne?, - buvo sunku sudėlioti blaivius sakinius ir atsispirti pagundai tęsti ką pradėjome.

Buvo sunku valdyti sapną.

-Aš… Taip…

Ir viskas tapo juoda.

-Au, - suinkščiau, keldamasi nuo žemės.

Nuvirtau su visu krėslu. Pakilau, trindama ranką, ant kurios kritau. Kokia kvailė, kad užmigau čia! Būčiau susirangiusi lovoje, mano sapnas nebūtų taip greitai pasibaigęs… Pakartojau jo akimirkas galvoje. Viljamas pasakė, jog vis dar yra Everemptone

-Bet juk… O, dieve. Kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau, - iškvėpiau, bėgdama į apačią.

Įbėgau į mišką ir nesižvalgydama leidaus tolyn. Jei ne pilnatis, greičiausiai nebūčiau mačius net savo nosies galiuko, o dabar mėnulis blankiai apšvietė žemę. Tačiau aš vistiek kelis kartus suklupau, užkliuvusi už medžio šaknų, bet nesustojau. Žiūrėjau tik į priekį ir bėgau žinodama tikslą ir vildamasi, kad mano spėjimas pasitvirtintų. Juk tai buvo taip akivaizdu!  

Mano širdis daužėsi pašėlusiu ritmu, kai pamačiau nedidelį šviesos žiburėlį. Miško namelio virtuvėje degė šviesa. Aš puoliau prie durų ir nepasibeldusi jas plačiai atvėriau. Tarsi apdujusi nužingsniavau iki virtuvės, tačiau ji buvo tuščia.

-Vili?, - pašaukiau grįždama į koridorių.

Atsakymas tebuvo tyla. Pakilau laiptais į viršų, tačiau ir čia nieko nebuvo. Vėl nusileidau vydama blogas mintis, bet… Jei jį jau pagavo? Jei Valdyba pirmesnė surado Viljamą?

Namelis atrodė savotiškai nusiaubtas, nešvarus. Visur mėtėsi šiukšlės, išvartytos knygos, indai. Ant grindų voliojosi rūbai. Didelis veidrodis koridoriuje buvo sudaužytas ir pabirusios šukės dengė kilimą.

Grįžtelėjau atgal, išgirdusi kažkokį garsą lauke šalia namo. Atidariau duris. Mano širdis vėl stryktelėjo. Gal Viljamas tiesiog vaikščiojo kažkur netoliese?

Mano akys smigo į taką, medžius blankiai apšviestus mėnulio šviesos. Kurį laiką dairiausi nieko kito neįžiūrėdama, tačiau netrukus pastebėjau neaiškų šešėlį. Jam artėjant, ryškėjo visas siluetas ir supratau kas tai. Didelis šviesus vilkas ėjo link manęs.

-Viljamai, - atsidusau, - Vili, - akys prisikaupė ašarų.

Vilkas jau buvo visai šalia, tačiau aš norėjau kuo greičiau jį apkabinti, todėl žengiau žingsnį į priekį ir sustingau. Garsas, išleistas iš vilko krūtinės mane sustabdė. Jis ant manęs urzgė.

-Vili, čia aš, - išsigandusi pratariau.

Mačiau blizgančius žvėries dantis. Smailius ir aštrius. Dabar kuo puikiausiai atsiminiau koks jausmas, kai jie drasko tavo odą. Mano kūnu perbėgo šiurpas.

-Čia aš, Leila. Viljamai, čia aš. Aš gyva, - kalbėjausi su vilku.

Tačiau tai nieko nepakeitė. Jo patamsėjusios akys, dabar buvo beveik juodo atspalvio ir viskas, ką jose mačiau, tai žvėriškumas. Ten nebuvo mano Viljamo ir aš nežinojau, kaip jį susigrąžinti.

Atbula ėmiau trauktis į vidų. Vilkas nesudvejojo ir puolė į priekį. Vieną akimirką jis dar buvo priešais, o kitą ant manęs. Tuo metu grįžo mano kovotojos pasąmonė, juk tokia aš dabar buvau. Iššaukiau seną patikimą vėjo bangą, kuri nubloškė Vilį nuo manęs, trenkdama žemėn. Jis suinkštė, ir aš, ko gero, išleidau panašų garsą. Nenorėjau jo sužeisti. Dėl to ir nesiėmiau ugnies stichijos.

Žvelgiau paklaikusiom akim, kai mano mylimasis pakilo ir vėl pasileido į priekį, šį kartą pasiekdamas savo tikslą ir sužeisdamas mane. Aštrūs dantys pervėrė petį.

-Viljamai, liaukis!, - rėkiau.

Vėl nubloškiau jį šalin ir medžių šaknim, išnirusiomis iš žemės, supančiojau vilko kūną. Jis tarsi pasiutęs, blaškėsi, urzgė ir plėšėsi, siekdamas ištrūkti ir nužudyti mane.

Laikydamasi už peties, iš kurio tekėjo karštas kraujas, žengiau žingsnį artyn. Nežinojau ko imtis, bet ką daugiau galėjau daryt? Atsiklaupiau ant žemės, saugiu atstumu nei akimirkai nepaleisdama Viljamo žvilgsnio. Sunku pasakyti kiek laiko praėjo, sekundės man slinko kaip valandos. Ilgai žiūrėjome į vienas kito akis, galiausiai vilkas nurimo, bet jis vis dar buvo tik žvėris. Suglebau ant žemės, nebeturėjau jėgų. Tad leidau galvai ilsėtis, tačiau neužmerkiau akių.

-Pameni, kai pirmą kartą susitikome?, - ėmiau šnabždėti, - aš verkiau, o tu pasiūlei savo pagalbą. Aš, žinoma, pasakiau, kad man viskas gerai ir tada pribėgo mano draugai, o mūsų pokalbis taip ir nutrūko. Bet, žinai, tada man pasirodė, jog tavo akys tarsi vilko. Niekad nebuvau mačiusi kažko panašaus. Tokio keisto pilkšvo atspalvio… Ko gero, reiktų dažniau įsiklausyti į tai, ką tau šnabžda pasąmonė.

Vilkas suinkštė.

-Nors nebūčiau pagalvojusi, kad gali man meluoti, - mano šnabždesys vis nyko, - bet visa tai dabar nesvarbu, ar ne? Aš vistiek tave myliu.

Mano jėgos ir sąmonė traukėsi. Akyse ėmė temti. Girdėjau vilko kaukimą ir artėjantį šnopavimą. Būčiau pradėjusi drebėti iš baimės, bet buvo jau vėlu. Visa galva pasinėriau į tylią ir akliną tamsą…

Rodyk draugams

Į San Mariną grįžome tylėdami. Adamas man nepasakė nei žodžio ir kai lipdama laiptais į savo kambarį. Tai nebuvo maloni tyla ir aš jaučiausi nesmagiai, kad taip vakar pasikarščiavau.  Juk iš tiesų Adamas nepadarė nieko blogo. Visiems pašaliniams mano meilė Viljamui atrodytų absurdiška ir nelogiška. Nepaisant to, kad šis jausmas retai kada sugeba būti logiškas. Tačiau ar galėjau pykti ant Adamo? Jei jis puoselėjo man šiltus jausmus, o aš jį atstūmiau, jam turėjo būti skaudu… Tikiuosi, kad jo siekis mane pabučiuoti tebuvo akimirkos instinktas ir niekas daugiau, nes aš niekados nesugebėsiu pamilti kito, mano širdis priklauso Viljamui.

Mano dienos vėl bėgo taip pat. Išvykos, užduotys, misijos. Atrodė į Valdybos veiklą įtrauktiems heltėjams sekėsi neblogai ir kelios smulkesnės iki tol priešiškai nusiteikusios grupuotės iširo. Atsirado daugiau kandidatų į Valdybos narius, nors manau dar bent tūkstantmetį  heltėjai neužims pusės balsų, bus mažuma. Bet po šitiekos metų nesantaikos, taika gali būti pasiekta tik mažais žingsneliais. Pats svarbiausias jau žengtas- tereikėjo suteikti heltėjams balso teisę, kad ir mažesnę nei elfų.

Žinoma vis dar pasitaikydavo įvairių atvejų ir tekdavo gelbėti savos rasės atstovus bei užpuolusius heltėjus bausti mirties bausme. Tačiau kitos išeities tiesiog nebuvo.

Mano naktys vis dar buvo kančios ir palaimos derinys. Bet dirbant ir dėl stiprėjančių galių, miego reikėjo vis mažiau, tad ir sapnai buvo trumpesni, vien tik deginančios aistros akimirkos, be jokių žodžių ar prisipažinimų.

Dabartinis gyvenimas lėkė užburtu ratu. Vien darbas. Keli skambučiai šeimai, Kailui, kuris visada mane prajuokindavo savo nesibaigiančiais nuotykiais ir meilės romanais. Šiuo metu jis draugavo su švede ir buvo čiuožinėjimo treneris. Jo profesijos, kaip ir merginos keitėsi kiekvieną savaitę. Džiaugiausi, jog aš Kailo sesuo, o ne kokia paprastutė švedė belaukianti savojo princo ant balto žirgo.

Retkarčiais vakarais mąstydavau apie Heidenus ir jų rojaus kampelį, prisimindama visas detales, vijoklius apaugusius jų namą, mažus medelius, smilgų pievas ir pernelyg ryškią saulę, kaip niekur kitur. Pasiilgau savo šeimos, protingų senelio akių, bekrykštaujančių Joelio ir Natali, besidžiaugiančios gyvenimu Elos… Pasiilgau ir draugų. Tiek laiko nemačiau Deiros, Mari ir Fredžio. Jie galvoja, kad miriau. Nežinau kaip Heidenams pavyko  visus įtikinti visus mano mirtimi, nesant kūnui. O gal jie parodė mano draugams ir įtėviams mane miegančią… Kažkodėl niekad nedrįsau klausti to Heidenų, tai tiesiog būtų buvę kraupu… Aš labai norėjau išvysti savo draugus. Ši mintis vis dažniau sukosi mano galvoje, bet vis nuvydavau ją šalin.

Tarp Adamo ir manęs dar tvyrojo keista įtampa. Mes mažai kalbėjomės ir tik darbo reikalais. Tai ėmė įgrysti ir taip pat ilgėjausi jo kasdienių juokų, šiek tiek paįvairinančių mano dienas.

-Adamai, man jau nusibodo visa tai, - kartą po mūsų jau eilinio šalto pasisveikinimo, pasakiau.

-Nusibodo kas?, - apsimetė kvailiu.

-Elgiamės, kaip maži vaikai. Juk mes gana gerai sutarėme ir man visada su tavimi buvo linksma. Negadinkime to? Adamai, aš atsiprašau dėl visų savo šiurkščių žodžių. Ilgiuosi tavo humoro jausmo. Nejau būsi toks beširdis ir leisi man diena iš dienos vaikščioti paniurusiai?

Adamas kurį laiką tyrinėjo mano akis, tačiau greitai jo veide įsiplieskė žavi šypsena.

-Jau maniau niekada šito nesulauksiu.

-Nesulauksi ko?, - taip pat nusišypsojau, supratusi, kad įtampa jau sugriuvo.

-Tavo atsiprašymo, - dar plačiau nusišypsojo ir apkabino mane per pečius.

-Pasipūtėlis, - kumštelėjau.

-Klausyk, su tokiu būdu toli nenueisi. Tik atsiprašei ir vėl įžeidinėji, - vedėsi mane iš pagrindinio Valdybos pastato.

 

Sėdėjome jaukioje, paprastoje vietos kavinėje, gurkšnodami raudoną vyną ir aptarinėdami darbo nesusipratimus ir kitas naujienas, Per laiką Valdyboje tikrai susidraugavau su Adamu. Jis buvo džiaugsmo žiburėlis. Pasakojau Adamui apie Kailo merginą, kai suskambo jo telefonas.

-Klausau, - atsiliepė.

Žmogus kitoje ragelio pusėje kažką pranešė ir Adamo veidas persikreipė. Jis sutriko, žvilgterėjo į mane ir greitai nusuko akis.

-Esi tuo tikras?, - paklausė.

Atsakymas iš kitos pusės, kuris manau buvo teigiamas.

-Kada?, - susiraukė Adamas.

…

-Ar jis žino, kad..?, - nutęsė.

Jis? Kas čia vyksta? Dar nemačiau Adamo tokio paslaptingo.

-O kur jis dabar?

…

-Kaip tai pametėt? Po velnių, ar jūs keliese  negalit sugauti vieno mišrūno?!, - pyko.

…

-Bet jis vis dar ten?

…

-Gerai, tada aš atvykstu.

…

-Taip žinoma, pirma pasikalbėsiu su Sebastianu, - baigė pokalbį.

Sebastianas Valdyboje buvo vyriausiasis. Vadinasi jie vykdė svarbią užduotį, bet kodėl apie ją nieko nežinau?

-Kas atsitiko?, - pareikalavau paaiškinimo.

Adamas vengė mano akių. Mąstė, kaip man atsakyti. Jutau, kaip bijo mano reakcijos, skausmo ir pykčio jam.

-Suprask, aš negalėjau tau pasakyti, - gailiai į mane pažvelgė.

Jaučiau, kaip artėja kažkas didelio ir svarbaus.

-Pasakyti ko?, - paklausiau.

-Ketvirtadalis Valdybos narių vykdo užduotį, apie kurią nežinai.

-Kodėl ji nuo manęs slepiama?

-Nes tu suinteresuota.

Vadinasi į tai įvelti man brangūs žmonės.

-Kodėl?, - apimta baimės paklausiau.

-Mes jau kuris laikas sekame vieną… Žmogų. Jis persekioja heltėjus, grupuočių narius.

 -Jei nužudomas grupuotės narys, tai tik dalinai nusikaltimas…

-Taip. Tačiau pati žinai, kad mes turime stabdyti bet kokią smurto veiklą. Aišku, to asmens nenubaus mirties bausme. Kadangi kiek žinoma jis… Patyręs traumą, - nutęsė, - ir tiesą sakant nežudo heltėjų, tik sužeidžia juos taip, kad jie negalėtų pabėgti ir palieka mums. Nežinau, kaip Valdyba jį apribos, bet juk turime imtis priemonių.

-Kur tas žmogus dabar?

-Everemptone.

Širdis stabtelėjo.

-Aš vyksiu su tavimi, - pasakiau.

-Nemanau, kad Sebastianas…

-Aš vyksiu ten su tavimi, arba vyksiu viena, - pasakiau ultimatumą.

-Gerai, - atsiduso.

-Po šito tu manęs neapkęsi, tiesa?, - paklausė.

-Norėčiau pasakyti, kad ne, bet dabar viskas priklauso nuo vienintelio tavo atsakymo, - lėtai tariau žodžius.

-Kokio?, - iškvėpė Adamas.

-Kas tas žmogus?

Adamas užsimerkė. Mačiau, kaip pergyvena dėl mano jausmų, bet jau žinojau, kad jo atsakymas sunaikins mūsų draugystės ryšius.

-Viljamas, - aiškiai atsakė.

Žinoma, dar prieš paklausiant, aš žinojau ką Adamas atsakys. Nepaisant to, minutei nustoju kvėpuoti ir išgirdus aiškią ir siaubingą tiesą, mano pasaulis apsisuko aplink savo ašį. Viskas apsivertė ir išsikreipė. Mano vienintelis tikslas buvo pirmai surasti Viljamą.

Rodyk draugams

-Kur mes?, - paklausiau dairydamasi.

Tai nebuvo visai nuošali vieta, greičiau nedidelis turistinis kurortas, su keliolika nedidučių namelių.

-Mes turime tik vieną laisvą dieną, Adamai, - susiraukiau, nužvelgdama salą.

-Todėl turime ją kuo turiningiau praleisti, - nusišypsojo.

Kai tik pasidėjome daiktus, ar tiksliau, kai juos padėjo Adamas, buvau nutempta į paplūdimį.  Adamas nusivedė mane paplaukioti su delfinais. Tie nuostabūs padarai pliuškenosi aplink be jokios baimės. Ranka perbraukiau per vieno galvą. Jis išleido keistą laimės garsą ir šoktelėjo į orą, taip mane aptaškydamas. Apsikabinau delfino peleką ir šis paplukdė mane kelis ratus paviršiuje, bei keliolika po vandeniu. Dar niekada nebuvau užmezgusi tokio ryšio su gyvūnu. Delfinai buvo nuostabūs sutvėrimai. Tokie taikūs ir… Laimingi. Po pasiplaukiojimo ir aš jaučiausi pakylėta.

-Ačiū, - padėkojau Adamui.

-Juk sakiau, kad tau reikia dažniau prasiblaškyti, - šyptelėjo.

-Tikrai nesitikėjau, kad surengsi kažką panašaus, - atsakiau šypsena.

Pavalgėme sočius pietus, išgėrėme skanių, gaivių kokteilių ir kurį laiką tiesiog mėgavomės saule. Bet vėliau su gidu nardėme, ieškodami kriauklių, iš kurių po to man suvėrė vėrinį, ir tiesiog grožėjomės spalvingomis žuvimis ir koralais.

-Visa tai taip… - nutęsiau.

-Atpalaiduoja? Nuostabu?, - viltingai spėjo Adamas.

-Norėjau pasakyti keista, - nusijuokiau.

Sėdėjome ant smėlio ir stebėjome besileidžiančią saulę Diena pralėkė žaibišku greičiu.

-Leila, - švelniai kreipėsi.

-Taip?, - atsisukau.

Adamas buvo arčiau nei tikėjausi. Aš sustingau, žinodama kuo visa tai baigsis. Jis palinko arčiau, vis artėdamas prie manęs. Trūko visai nedaug, bet aš laiku nusisukau. Pačiu laiku.

-Atleisk, - sunkiai atsidusau.

-Kodėl?, - keistu balsu paklausė.

Nedrįsau žiūrėti jam į akis.

-Aš tiesiog negaliu, - iškvėpiau.

-Nesuprantu, - papurtė galvą, ar bent taip atrodė iš šono, - Per visą laiką, kol esi Valdyboje, nemačiau tavęs su niekuo susitikinėjant? , - nutęsė sakinį klausimo forma.

-Aš ir nesusitikinėjau.

-Tada kodėl?

-Nes aš myliu kitą.

-Tu prieštarauji sau.

Liūdnai šyptelėjau.

-Žinai mano istoriją? Kaip aš įkliuvau į spąstus, ir kad mane išdavė mano vaikinas, turintis ir heltėjų kraujo?, - paklausiau žiūrėdama į horizontą.

-Viljamas Leanderis. Žinau. Jis vienintelis nebuvo baudžiamas. Jį vienintelį paleidome, bet kuo tai…?

-Aš jį myliu.

-Bet jis tave išdavė, - Adamo balsas buvo šokiruotas.

-Aš nežinau, kaip viskas buvo, - lėtai pakraipiau galvą.

 -Tarsi ir taip neaišku, - burbtelėjo.

-Ir tiesiog nepaisant visko, nemanau, kad galėčiau mylėti kitą, - nekreipdama dėmesio į Adamą, užbaigiau.

-Nesuprantu, kaip gali mylėti tą, per kurį vos nemirei.

-Jis mane išgelbėjo, - ėmiau gintis. O gal tiesiog, pati labai troškau tuo patikėti.

-Tai tiesiog absurdas! - supyko Adamas.

-Oj, atleisk, jei mano nuomonė ir problemos tau yra absurdiškos.

-Problemos?! Greičiau kvaili įsitikinimai. Tikiuosi laikas atvers tau akis.

-Mano akys jau seniai plačiai atmerktos. Čia jūs visi užsimerkę, paprasčiausiai skendint tamsoje ir negalit, nesugebat pasitikėti geltėjais, būtybėmis, tokiomis panašiomis į mus. Laikote tik save teisingais ir nesugebate ničnieko pakeisti. Čia jūs visi apakę!, - išrėkiau ir pasukau link namelio, palikdama praradusį amą Adamą.

Trenkiau savo kambario durimis ir užsirakinau. Ačiū dievui, turėjome atskirus kambarius! Girdėjau, kaip Adamas įėjo į savąjį. Įsijungiau mp3 grotuvą, kad niekas manęs nebetrikdytų ir atsiguliau. Ilgai žiūrėjau į lubas, kol galų gale mane pasiglemžė nuovargis ir miegas. Užmerkiau akis.

-Leila, mano Leila, - šnabždėjo jis, virpindamas mano sielą.

Jo lūpos slinko mano kaklu, krūtine, pilvu, siųsdamos dar didesnius virpulius mano kūnu.

-Angele mano, - sušnabždėjo, grįžęs prie mano lūpų.

Ir užgulė mane visa savo aistra. Rankomis tyrinėjau Viljamo nuogą krūtinę, vietomis atrasdama keistus randelius, kurių niekada nebuvo, na bent jau tą  vienintelį kartą, kai buvome kartu.

Tačiau, greitai visas mano mintis nusinešė malonumas. Manyje liko tik meilė, troškimas, geidulys ir aistra. Ir viskas susiliejo į vieną.

 

Gulėjau išsekusi, padėjusi galvą Viljamui ant krūtinės. Viena jo ranka ilsėjosi ant mano klubo. Abu gaudėme kvapą, o mano kūnu vis dar bėgiojo nedideli virpuliukai.

-Aš taip tavęs pasiilgau. Kad žinotum, kaip man tavęs trūksta. Kaip pasiilgau tavo mėlynų akių ir nakties juodumo plaukų, mažos raukšlelės, atsirandančios kai pyksti, ir šypsenos, kuri nušviečia man visą dieną. Aš pasiilgau tavo lūpų ir aistros. Man taip tavęs reikia, Leila… Bet tavęs nebėra, - liūdnai kalbėjo Vilis.

-Aš juk čia, - nesupratau.

-Mes abu žinome, kad tu žuvai ir visa tai tik mano vaizduotės vaisius, kankinantis mane ir tuo pačiu suteikiantis palaimos.

-Ne, tu klysti, - pasakiau jo krūtinei, - Aš nemiriau, aš tiesiog miegojau. Miegojau penkerius metus, bet aš gyva, Viljamai.

-Kodėl tu bandai suteikti neįmanomą, jau mirusią viltį?, - supyko jis.

-Vili, aš sakau tiesą, - pakėliau galvą.

-Tai negali būti tiesa, - šaltai atsakė.

-Juk čia aš… Prašau, patikėk.

Jis kažką sakė. Mačiau, kaip Viljamo lūpos juda, tačiau jokie žodžiai, joks garsas manęs nepasiekė. Viskas ėmė blankti, kol tapo visiškai balta.

Šalia skambėjo nemalonus garsas, o aš žiūrėjau į baltą patalynę. Tas bjaurus skambesys sklido iš žadintuvo. Aš beveik suurzgiau ant šito kvailo technikos išradimo už tai, kad jis mane išplėšė iš nuostabiausios vietos…

Kurį laiką dar gulėjau. Mąstydama ir prisimindama kiekvieną sapno akimirką, nesupratau tik pabaigos. Viskas atrodė taip tikra. Vaizdas, jo balsas, jo prisilietimai. Ir atrodė, tarsi tikrai tikinau Viljamą, jog esu gyva. Tas jausmas, lyg viskas vyko realiai, o Vilis taip pat būtų mane sapnavęs ir… Bet tai kvaila mintis, ar ne?

Rodyk draugams

Valdybos rūmai buvo milžiniškas baltas pastatas, ar tiksliau keliasdešimt mažų pastatų sujungtų arkomis. Po skrydžio man davė kelias valandas miegui ir poilsiui. Mano kambarys buvo erdvus, su rūbu spinta, komoda ir dvigule lova. Tik padėjusi galvą ant pagalvės, užmigau.

-Leila, Leila, - kvietė švelnus balsas.

Pramerkiau akis ir pašokau, tačiau greitai prisiminiau kur esu ir susigėdau.

-Em. Labas, ką čia darai?, - paklausiau šalia sėdinčio Adamo.

-Žadinu tave, - nusijuokė.

-Taip ilgai miegojau?, - nusižiovavau.

-Pusryčių metas. Eime.

-Kiek valandų?, - paklausiau ir pati žvilgterėjau į laikrodį, - dar taip anksti, - suniurzgėjau.

-Pusryčiai visada patiekiami septintą, - pratinkis.

Kiek pašnairavusi paprašiau:

-Palauk manęs už durų.

Klimatas čia buvo karštas, tad apsirengiau plonyte balta suknele ir išėjau iš savo kambario. Adamas buvo atsirėmęs į sieną priešais. Negalėjau nepastebėti, kaip jo akys mane godžiai nužvelgė ir tai prievertė mane nusišypsoti.

-Rodyk kelią, - pasiūliau.

Pusryčiams pasibaigus buvau nuvesta į milžinišką biblioteką, su didelėmis senoviškomis knygomis. Buvo net baisu jas atversti, tačiau gavau sąrašą pusšimčiui knygų. Dalis jų buvo apie elfų istoriją, dalis apie heltėjus ir kitas antgamtines būtybes, keliolikoje buvo aprašyti visi buvę karai. Siaubinga kiek laiko nei elfai, nei heltėjai neranda ramybės ir gyvena nesantaikoj. O kiek kraujo pralieta…

Kitos knygos buvo apie galias, burtus, jų plėtojimą, to aš daugiausiai ir buvau mokoma. Po dvejų mėnesių galėjau iššaukti ugnies kamuolius. Dar po kelių gebėjau valdyti medžius ir augalus, taip, kad tarkim medžio šaka trenktų priešininkui, ar vijokliai apsivytų jo kojas ir pan. Man sakė, kad aš mokausi greitai, tačiau man pačiai buvo vis negana. Aš taip įnykau į šią veiklą, kad užmiršau viską.

Praėjus vieneriems metams jau oficialiai priklausiau Valdybai ir kartu su jais galėjau priimti sprendimus, bei vykti į užduotis. Kartais tai būdavo panašios situacijos į mano pačios - vis atsirasdavo kokia heltėjų grupuotė žudanti elfus, tačiau retkarčiais mes vykdavome padėti heltėjams ir palenkti jų į savo pusę. Tikrai nevisi jie buvo blogi. Laikui bėgant supratau tai ir jau kelias savaites bandau įkalbėti Valdybą į savo ratą priimti kelis heltėjų atstovus.

Galiausiai jie man nusileido ir prie trisdešimties elfų prisidėjo dešimt heltėjų. Žinoma, ne lygiosios, bet juk didelis žingsnis į priekį ir taip pat turėjome įsitikinti, kad viskas vyks tinkamai. Galėjau džiaugtis pasiektais rezultatas ir užsitarnauta padėtimi antgamtiniame pasaulyje, bet buvau kankinama sapnų. Pačių skausmingiausių ir pačių nuostabiausių sapnų.

Jie visi buvo panašūs. Miško namelis, židinys ir pilkos akys nepaleidžiančios manų. Karštos lūpos bučiuojančios mano kūną. Rankos tvirtai mane laikančios, ir tuo pačiu glamonėjančios visą mane. Aistros verpetai pasiglemžiantys bet kokias dar blaivias mintis. Kiekvienas jo prisilietimas priverčiantis virpėti ir tokia pati jo reakcija. Ir malonumas. Neįmanomas. Neįtikimas. Tada švelnus šnabždesys: „Aš myliu tave labiau už gyvenimą” ir aš prabundu. Apakinta sapno aistros ir tuo pačiu draskoma skausmo, nes to niekad nebus, kad ir kaip aš norėčiau.

**

-Šiandien mums laisva diena, - po pusryčių pranešė Adamas, - taigi noriu tave nusivesti į vieną vietą.

-Kur?, - sumirksėjau.

-Kur gražu, - šyptelėjo.

-Adamai, - suniurzgėjau.

-Ššš, bent vieną dieną atsipalaiduok ir neplanuok kiekvienos savo minutės. Per pastaruosius metus tu tik be perstojo mokaisi ir dirbi, taip negalima. Tu negyveni.

-Prašau nepradėk, - pakėliau akis.

Ši tema pastaruoju metu dažnai aplankydavo Adamo lūpas.

-Man atrodo, kad mes tau net pakenkėme. Galbūt jei ne Valdyba, dabar gyventum, kaip normali mergina.

-Elfė, - pataisiau.

-Leila, - pradėjo, bet aš uždengiau pirštais jo lūpas.

-Ne, neužsivesk. Eisiu su tavimi kur tik nori, bet daugiau nekalbėk šita tema.

-Puiku, - žavingai nusišypsojo ir kartą apsuko mane ore.

-Sakiau veskis kur nori, o ne daryk ką nori, - burbtelėjau.

-Jei nori, kad nebepradėčiau niurzgėti, tai ir pati neburbėk, - išsivėpė ir timptelėjo mane už rankos, - eime.

Adamas nusivežė mane į uostą ir įsisodino į dailią, tiesiog blizgančią jachtą.

-Tu moki ją valdyti?, - nusistebėjau.

-Jei tiek daug nedirbtum, daugiau apie mane žinotum, - mirktelėjo.

-Tai ką gi dar veiki laisvalaikiu?, - paklausiau stebėdama, kaip jis tvarkosi laive.

-Na, kartais mėgstu ekstremalų sportą, kaip tarkim šuolis su parašiutu, mašinų lenktynės, snieglentės, šuoliai su guma ir panašiai.

-Tu pa-mi-šęs, - išskiemenavau.

Adamas nusijuokė.

-Nebijok, parplukdysiu tave gyvą ir sveiką. Nors tu ir taip nesi labai gyva, - pridėjo.

Nemažą banga trenkėsi į Adamą, palikdama jį šlapią nuo galvos iki kojų.

-Galėtum savo galias naudoti ir kilnesniems tikslams, - subambėjo.

-Argi užčiaupti tave nekilnu? Visos žuvys būtų išmirusios, - sukikenau.

-Žinai, aš persigalvojau dėl to tavęs, gyvos ir sveikos parplukdymo.

-Nedrįsk, - ėmiau grasinti, bet kitą akimirką denyje stovėjo jau du šlaput šlaputėliai elfai.

Tik ant Adamo galvos nesėdėjo aštuonkojis, po galais! Aš beveik suurzgiau ir savo galių pagalbą tėškiau tą aštuonkojį jam į veidą.

-Skanaus, - nusišypsojau.

-Fu, Leila, - suinkštė ir numetė aštuonkojį atgal į jūrą.

Adamo veidas buvo nusėtas gleivėm, net nenorėjau galvoti, kokie sulipę mano plaukai. O po akimirkos net ir nebuvo kada, nes tiesiog springau iš juoko, kol Adamas valėsi veidą. Jis taip pat juokėsi, nors iš šalies mes greičiausiai atrodėm, kaip bepročiai.

Netrukus jachta pajudėjo į priekį. Kai grįžau į denį, jau buvo visiškai švari ir kvepianti kokosiniu kūno aliejum. Įsispyriau į patogius šviesius šortukus ir ilgoką pilką palaidinę.

Apsidairiau ir viskas ką mačiau buvo tik tamsus vanduo. Mes išplaukėme į giliuosius vandenis.

-Tikiuosi tu žinai, ką darai, - pasisukau į kiek apdžiūvusį Adamą, kuris labai jau akivaizdžiai nužiūrinėjo mano kojas.

-Aham, - atsikosėjau.

-Nesijaudink, - nusišypsojo, galiausiai pakėlęs akis į manų lygmenį.

-Štai, atrodo jau matosi mūsų tikslas, - pranešė po kiek laiko.

Pakėliau galvą į tą pusę, kur žiūrėjo Adamas. Tolumoje kažkas bolavo. Vėliau supratau, kad tai sala. Matėsi daug medžių ir uolų, o mums artėjant išvydau ir kiek nederantį su gamta įrengtą uostą, kuriame jau stovėjo kelios jachtos panašios į mūsiškę.

Kai prisišvartavome Adamas mūsų du nedidelius krepšius ( iki tol nesupratau, kam man jis liepė jį susidėti) ir ištiesė man ranką, stovėdamas ant tilto. Ištiesiau jam savąją ir greitai atsidūriau šalia.

-Taigi, atvykome, - nusišypsojo.

Rodyk draugams

Kambarys, ar greičiau palata turėjo vieną paprastą lovą ir stalelį su kėdė bei nedidelį langą, prie kurio ir sėdėjo tamsiaplaukė moteris, ilgu surišamu megztiniu ir tamsiomis kelnėmis. Ji žiūrėjo kažkur į tolį ir atrodė, kad negirdėjo kaip aš įėjau.

-Laba diena, misis Leander, - mano žodžiai nuaidėjo kambary.

Moteris pakėlė galvą ir nužvelgė mane su susidomėjimu.

-Tu toji elfė.

-Aš…

-Tu išgelbėjai mane ir mano mažąjį sūnų.

Žiūrėjau į ją su nuostaba.

-Jūs nekaltinate manęs už tai, kad per mane žuvo jūsų vyras?

-Ne. Juk pati žinai, ką jis man padarė, - pakraipė galvą.

-O kaip jūs dabar?, - pasiteiravau.

-Jau beveik viską atsimenu ir jei viskas ir toliau eis geryn, mane išleis kitą savaitę, kartu su sūneliu, žinoma vistiek turėsiu nuolatos lankytis ligoninėje, ir visgi bent jau galėsiu gyventi laisviau.  Bet juk ne to čia atėjai, - keistai šyptelėjo.

-Aš norėjau paklausti… Ar jūs žinote ką nors apie Viljamą? Kur jis?

-Mano sūnus labai išgyveno tavo mirtį, nežinau priežasčių kodėl melavot jam…

-Aš tik dabar prabudau.

-Mhm. Na, tai daug ką paaiškina, tačiau, deja, jau kuris laikas nieko iš jo negirdėjau. Kartais jis mane aplanko, bet tik porą kartų per metus. Viljamas labai pasikeitė. Šiuo metu jis gyvena tik tam, kad sunaikintų visus likusius heltėjus, nepaisant to, kad ir pats turi šio kraujo. Vilis tapo žiauriu žmogumi, panele.

Žodžiai keistai smigo į širdį.

-Ir jūs neturite nei menkiausios idėjos kur jis gali būti?, - paklausiau.

-Viljamas dabar daug keliauja, tad sunku pasakyti kur jis galėtų būti. Deja, negaliu jums padėti.

Stovėjau šalia jos ir nežinojau ką daryti. Į kambarį įėjo seselė.

-Laikas baigėsi. Jos negalima varginti, - pranešė.

-Aš tuoj, - atsakiau ir pasisukau į Vilio mamą, - Jei jis jus aplankytų, paskambinkite man, - daviau jei lapelį su savo numeriu, - ar pasakykite jam, jog aš gyva.

-Pasakysiu, panele Lein, - palingavo galva.

Apsisukau ir išėjau. Žingsniavau pustuščiais koridoriais, apsikabinusi savo liemenį. Įlipau į mašiną, bet nepratariau nei žodžio. Nežinojau, kaip dabar elgtis ir kur eiti.

**

-Šiandien susitiksime su Valdyba, - pažadino mane Elzakas.

-Valdyba?

-Taip, pameni pasakojome tau apie ją? Tai aukščiausia dabartinė mūsų valdžia.

-O kam mums su jais kalbėtis?

-Jie nori pasikalbėti su tavimi, - pataisė.

-Su manimi? Apie ką?, - nustebau.

-Nežinau… Galbūt jie nori tau kažką pasiūlyti, - gūžtelėjo pečiais.

-Tu kažką žinai, - susiraukiau.

-Persirenk ir nusileisk į apačią. Jie tuoj atvyks, - šyptelėjo.

-Ir kodėl aš viską visada sužinau paskutinė, - bambėjau eidama į vonią.

Apsirengiau mėlyna, aksomine suknele, kuri beveik siekė kelius, jos petnešėlės buvo tamsesnio atspalvio, kaip ir juosta po krūtine. Apsiaviau žemus juodus su aksominėm juostelėm, susirišančiom ant blauzdų, batelius. Ir susipyniau plaukus į laisvoką kasą.

Po apsilankymo ligoninėje praėjo pusė metų. Neradau jokių Viljamo pėdsakų, ir su šeimos pagalba pradėjau gyventi be jo. Aišku, mane vis aplankydavo mintys apie jį, bet aš stengiausi jas nustumti šalin. Nors manyje kažko trūko, tarsi tą naktį iš manęs buvo kažkas atimta. Tos dalies nebebuvo, bet aš gyvenau be jos. Galbūt nebuvau tokia pati, tapau mažiau jautri, daugiau šalta, bet besislapstanti po šypsena. Tačiau, kito pasirinkimo neturėjau. Nors žinojau, kad su niekuo per visą savo egzistenciją, kad ir kiek tūkstančių metų gyvensiu, negalėsiu būti su niekuo. Daugiau nepamilsiu, bet aš galiu tai išgyventi, ar ne?

Lėtai nusileidau. Svetainėje, jau sėdėjo trys, man visiškai nematyti, asmenys.

-Leila Lein, - nusišypsojo arčiausiai sėdintis vaikinas.

Jis buvo pusilgiais, tamsiai rudais, netvarkingais ir lengvai garbanotais  plaukais ir nenusakomo mėlynumo akimis. Ant dešinės rankos smiliaus turėjo masyvų žiedą ir buvo beveik per pus už mane aukštesnis (pastebėjau kai atsistojo ir nusilenkė man?!). Jis dėvėjo baltą smokingą, tačiau po švarku vilkėjo  juodą liemenę. O balti marškiniai buvo prasagstyti, jis nerišėjo kaklaraiščio.

-Aš esu Adamas, - ištiesė ranką.

Adamo akys mane pakerėjo.

-Aš Viktorija, - pakilo šviesiaplaukė moteris.

Ji buvo žaliomis akimis ir tobulo sudėjimo bei puikiai tai pabrėžiančia vyno spalvos suknele.

-Sebastianas, - taip pat ranką paspaudė vyriškis penkiasdešimtuosiuose metuose.

Ilgus juodus plaukus jis buvo susirišęs nugaroje, ir atvirkščiai nei Adamas, dėvėjo tamsų kostiumą.

-Malonu susipažinti, - šiek tiek nervingai šyptelėjau.

-Panele, Lein, mes esame informuoti apie visus nutikusius įvykius ir labai džiaugiamės, kad jūs galiausiai pasveikote. Niekas elfų pasaulyje, ir ypač mes nenorime jūsų prarasti, - pradėjo Sebastianas.

-Kuo aš tokia svarbi?

-Tikriausiai jau girdėjote apie pranašystę?

-Taip, - linktelėjau.

-Mes manome, kad jai dar lemta išsipildyti. Taip pat, jūs turite labai daug elfiškų galių, tai įrodo ne tik tai, kad išgyvenote, bet ir paslaptingas burtažodis, kurį kalbėjote ir jo paliktos žymės ant jūsų kūno.

O jis tikrai buvo informuotas.

-Kur link jūs lenkiate?, - paklausiau maloniu tonu.

-Mes atvykome čia visos Valdybos vardu, su pasiūlymu… - nutęsė Sebastianas.

-Valdyba nori, kad prisijungtum prie mūsų. Mes kviečiame tave į savo gretas, - neiškentęs užbaigė Adamas.

Iš nuostabos praradau amą.

-Jei galite, norėtume, kad dar šiandien su mumis išvyktumėte.

-Išvykčiau kur?

-Į Valdybos rūmus. Žinoma, turėsi praeiti apmokymus ir susipažinti su dalimi elfų ir heltėjų istorija.

-O kur yra tie rūmai?

-San Marine.

-Italijoje?, - žioptelėjau.

-Taip, - nusišypsojo Adamas, - tai kaip sutinki? Pasuksi savo likimą didingesne linkme?

Mintys galvoje skriejo, kaip pamišusios. Sutikti, ar ne? Mano gyvenimas buvo iškritęs iš savų vėžių ir nebeturėjo ritmo. Aš vis dar neatradau sielos ramybės, nes negalėjau išsiaiškinti visų tos nakties detalių, nes taip ir neradau Viljamo. Tačiau, aš gyvenau toliau, net jei ir nežinodama kokiu tikslu. O dabar… Galbūt tikslas pats atėjo pas mane? Aleksanderis man pasakojo apie valdybos darbus, jie padėjo elfams. Tai buvo savotiška žmonių pasaulio teisėsauga, teismas ir pati valdžia. Į Valdybą patekdavo vienetiniai elfai, turintys tam tikrų individualių ir didelių gebėjimų. Tai, kad man yra siūloma vieta, buvo didelė garbė.

-Sutinku, - tvirtai atsakiau.

-Tada paskubėk rinktis daiktų, - vis dar šypsojosi Adamas.

Atrodė, kad likimas pats vienas, valdė visą mano gyvenimą, atpūsdamas keisčiausias galimybes. O ši galbūt bus pats geriausias užsimiršimo būdas ir aš galėsiu padėti kitiems. Mesdama rūbus į lagaminą, pažadėjau, kad daugiau nei vienam elfui neleisiu būti žalojamam heltėjų. Nei vienam elfui neleisiu atimti sielos. Galbūt pranašystė teisinga ir aš tikrai ką nors pakeisiu elfų ir heltėjų pasaulyje? Mintis pertraukė bildesys į duris.

-Jau laikas, - pranešė pro durų plyšį išlindusi Adamo galva, - Padėti nusinešti?

-Būtų gerai, - atsakiau nuoširdžia šypsena, viena iš nedaugelio dabartiniame mano gyvenime.

Rodyk draugams

-Tavo sapnai apie Džojų buvo heltėjų darbas. Jie įsibraudavo į tavo sapnus, sukurdami ką tik norėdavo. Pirmiausia norėdami išgąsdinti, vėliau, kai išsiaiškino, kad esi elfė bandė priversti tave nusižudyti. Bet kai sužinojo, kad esi dingusi Kristijano ir Leanos duktė visi planai pasikeitė. Jie bijojo, kad išsipildys sena pranašystė. Leila, tu esi išpranašauta grynakraujė pamestinukė elfė, kurios egzistencija pakeis tvarką mūsų pasaulyje. Tu turėtum įtvirtinti ramybę ir nutraukti didžiuosius karus, na bent taip išpranašavo vienas mūsų giminės elfas, atgimęs angelu. Taigi, sužinoję kas tu esi, Deviltonas su savo neapykantos grupe nusprendė ne tik tave sunaikinti, bet sunaikinti ir tavo sielą, kad negalėtum atgimti, tarkim angelu, kaip kartais nutinka, taip pat jei jau esi tokia legenda mūsų gyvenime, tai tavo kraujas irgi turėtų būti galingas, štai kodėl Deviltonas sumanė jį išgerti. Laimei, kad mes dar spėjome ten atsirasti, kai Ela pajuto, kad tau kažkas negerai. Ir… - Aleksanderi sustojo, ieškodamas žodžių.

-Ir?

-Ir laimei, kad tas vaikinas, turintis  trijų rūšių kraujo, na…

-Viljamas?, - sušnabždėjau.

-Taip. Laimei, kad jis… Jis tave išgelbėjo, Leila. Dėl to jam, mūsų šeima yra dėkinga. Nežinia kiek sekundžių būtų dar prireikę, kad nebeatmerktum akių. Viljamas spėjo… Bent tiek tas vaikinas ir padėjo, žinant, kaip tau melavo.

-Ką jis spėjo?, - beveik be garso išžiopčiojau.

-Atplėšti nuo tavęs Deviltoną ir nužudyti jį, - sausai pratarė.

Įsivyravo tyla.

-Viljamas nužudė Deviltoną?

-Taip. Tą vakarą daug kas žuvo. Tiesa, mūsiškiai atsipirko tik susižeidimais. Na, o atvykusi elfų valdyba visus geltėjus sugavo. Greičiausiai jiems bus skirta mirties bausmė.

-O… - buvo sunku kalbėti, - O kur Viljamas dabar?

-Mes nelabai žinome, ne tai, kad domėjomės. Tiesiog, supranti, mes visiems pranešėme, jog tu mirei. Taip pat ir Viljamui. Tikėdamasi suteikti tau švarią pradžią, bet tu vis neatsigavai ir praėjo penkeri metai.

-Kodėl… Kodėl jūs taip padarėt?

-Leila, jis žinojo, kad jo patėvis ir dėdė priklauso tai organizacijai, bet nieko tau nesakė. Jis nevertas tavo dėmesio.

-Bet pats ką tik pasakei, kad jis mane išgelbėjo, - isteriškai kraipiau galvą.

-Taip, tačiau ko jis ten atėjo pirmiausia? Kodėl nepuolė padėti tau iš karto, o laukė kol bus sukalbėtas prakeiksmas? Tu galėjai niekada nebebūti tokia pati, kaip anksčiau.

-Ar jo paklausėt? Paklausėt, kodėl?

-Ne.

-Kodėl?, - beveik išverkiau žodį.

-Leila, brangioji, mes tada nesirūpinome tokiais dalykais. Tavo gyvybė kabojo ant plauko ir mums daugiau niekas nerūpėjo. O vėliau Viljamas išvyko iš Everemptono.

Sėdėjau apstulbusi.

-Išvyko kur?

-Mes nežinome.

-Bet… Man reikia su juo pasikalbėti.

-Tu ketini atleisti? Dėl dievo meilės, tu vos nemirei, Leila, - suspiegė Ela.

-Aš noriu viską išsiaiškinti. Žinoti visus taip ir visus ne. Prašau supraskit mane, - nužvelgiau visus.

-Girdėjau, kad jo mama su broliuku gydomi Džeraltone, Australijoj, - po pauzės ištarė Ela.

-Ačiū, - apsikabinau ją, - O… Dėl ko jie gydomi?, - galiausiai sumišau.

-Viljamo patėvis žaidė su jų pasąmone. Padaryta žala labai didelė, nors atrodo mūsų daktarai geba susidoroti su bet kokia kliūtimi.

-O, - aiktelėjau.

-Nesijaudink. Jie pasveiks, - pasakė iš niekur atsiradusi mažoji Natali.

-Iš kur tu žinai?, - šyptelėjau.

-Kartais aš matau ateitį.

-Bet, argi ai nekeista? Iki paauglystės mes neturėtume atrasti savo galių. - pasisukau į senelį.

-Tai tikrai neįprasta, bet Joelis ir Natali labai gabūs elfai, - linktelėjo Aleksanderis.

-Ar galiu važiuoti kartu?, - timptelėjo Natali.

-Važiuoti kur?, - nesupratau.

-Į Džeraltoną.

-Nemanau, kad tai gera mintis, - paglosčiau jos plaukus.

-Bet vienos mes tavęs neišleisime, - paprieštaravo Beula.

-Aš važiuosiu kartu, - pasisiūlė Kailas.

-Aš irgi, - nusišypsojo Ela.

-Jūs visi per ne lyg jauni, - sunerimo senelis.

-Galėsiu juos prižiūrėti, - nusprendė Elzakas.

-Vadinasi sutarta. Kada išvykstame?, - klausiamai pažvelgė Ela.

-Rytoj, iš pat ryto, - atsakiau.

Žingsniavau laiptais į viršų, kai palietusi kaklą, supratau ko trūksta.

-Kur mano pakabukas?, - atsisukusi paklausiau.

Trūko ne Viljamo dovanotos širdies, bet mano mamos.

-Mes nežinome. Greičiausiai pametei tą naktį miške. Kailas buvo grįžęs ieškoti, bet nepavyko nieko rasti. Man labai gaila, - paaiškino Ela.

Užlipau į kambarį susirūpinusi. Tas pakabutis buvo mano dalis nuo pat gimimo. Aš jį visados turėjau, o dabar pirmą kartą gyvenime net nežinau kur jis. Bet visgi, ne tai dabar buvo svarbiausia. Troškau išsiaiškinti kiekvieną detalę, kad žinočiau, kaip man reaguoti. Man vis dar buvo skaudu žinoti, kad Vilis nutylėjo man apie geltėjus ir jog jis ten atėjo, žinodamas, kad vyks kažkokios apeigos, bet kita vertus Heidenai sakė, kad jis mane ir išgelbėjo. Tiesiog viskas mano galvoje atrodė painu. Buvau pilna klausimų, nežinomybės, skausmo ir pykčio.

**

Skrydis buvo ilgas ir nemalonus. Man nedavė ramybės mintys apie tą naktį, apie Viljamą. Galbūt… Galbūt jam tik pagailo manęs ir todėl paskutinę akimirką man padėjo? Juk visi ten buvę heltėja yra patys žiauriausi, ką jam reiškia kažką nužudyti? Apmąsčiau kiekvienus jo žodžius, kiekvieną frazę, prisipažinimus, švelnius žodžius ir bučinius. Akis, kurios taip nekaltai į mane žvelgdavo. Nejau viskas buvo melas? Ar visgi čia buvo dalis tiesos?

-Leila, laikas. Atskridome, - pertraukė mano mintis Kailas.

Dar valanda kelio automobiliu ir buvome vietoje. Dideliame tuščiame lauke stovėjo tik vienas namas. Pilkšvas ir didelis, jį saugojo nemaža tvora. Na, bent jau ne spygliuota, - pagalvojau pravažiavus. Tikėjausi kažko malonesnio, tačiau išorinis vaizdas buvo gana šiurpus ir per daug pilkas, net Australijos klimato sąlygomis. Saulė negelbėjo.

Mus pasitiko besišypsanti mėlynakė moteris, kuri tikrai buvo elfė.

-Laba diena, mes jūsų jau laukėme, - šyptelėjo.

Dar vakar, Aleksanderis paskambino į šią Gabrieliaus ligoninę, susitardamas dėl priėmimo ir apsilankymo pas Lenaderius.

Ligoninės vidus nebuvo šiurpus, kaip išorė. Viskas atrodė tvarkinga, steriliai balta,  ir priminė bet kokią kitą ligoninę, na tik gydytojų tokių gražių dar nesu mačiusi.

Mus pasitikusi moteris palydėjo iki palatos antrame aukšte.

-Užeikite. Ji nepavojinga, tad galite nesijaudinti dėl saugumo, - šyptelėjo.

Mane šiek tiek nupurtė. Įdomu, kiek čia buvo tokių, su kuriais reikia jaudintis dėl savo saugumo?

Spustelėjau rankeną ir atvėriau duris. Žengdama pasitikti savo ateities. Visa mano ateitis dabar priklausė nuo Viljamo mamos…

Rodyk draugams

Lux veni.

Servi.

Ego invito lux.

Veni.

Meus mundus solum sangulis.

Ego sum vester.

Lux veni.

Ego invito lux.

Hic et nunc.

Lux.

Quies muto meus dolor. *

 

Tamsa pradėjo trauktis. Atrodė tarsi skendau joje amžinybę, todėl buvo keista vėl kažką jausti. Pro akis skriejo įvairūs vaizdiniai: miško namelis, Vilio glamonės, vakaras prie židinio, kvailiojimas, skambutis, keistas nervingas bučinys, laukimas, sapnas, Džojus, laukas. Realybė; miškas, dešimtys heltėjų, Deviltonas, ugnis, burtažodžiai, apeigos, juoda jėga plėšianti mano syvus, siekianti išsiurbti mano sielą, nenusakomas skausmas, vilkas, mano pyktis ir bejėgiškumas. O tada skaudžiausia, pilkos Viljamo akys, žiūrinčios į mane. Tiesa jose matosi ašaros? Tikriausiai jam visgi šiek tiek pagailo merginos, kurią jis suviliojo, apgaudinėjo, kurią privertė įsimylėti, kurią bučiavo, su kuria mylėjosi. Galbūt jam pagailo tos menkos būtybės, manęs?

Vilko nasrai, blizgantys dantys, švytinčios akys, tekantis kraujas. Tekantis kraujas, kurio vis daugėja. O aš nebejaučiau fizinio skausmo, man atrodė, kad mano vidų kas drasko, kad kas plėšo visą mano esybę. Nieko nebenorėjau, man nebesvarbu ar mirsiu. Aš jau praradau save.

Pilkos akys sušmėžavo šalia. Sužibo kažkokia šviesa, bet buvo jau per vėlu. Aš pasidaviau juodajai jėgai, ji apgaubė mane ir pasiglemžė tai, kas dar liko iš sielos.

Pramerkus akis ėmiau klykti. Iš kažkur atsirado žmonės. Man nerūpėjau, aš tik rėkiau, nes nežinojau, kaip susidoroti su vėl visu svoriu užgulusiu skausmu.

Kažkas mane apkabino. Jutau į kūną besiskverbiančią ramybę, ji skverbėsi vis giliau. Aš neberėkiau, bet po keliolikos minučių manyje jau nebeliko nieko, neliko skausmo. Buvo tik tuštuma.

Nebesiorientavau, nei laike, nei kas prie manęs priėjo ar kas man daroma. Aš nebesigaudžiau kas vyksta, ir man nerūpėjo.

Žvelgiau kažkur į tolį, pati nesuvokdama ką ten matau.Man bandė kažką sugirdyti, bet aš nejaučiau alkio. Ko gero, prabėgo keliolika dienų, kai aš ėmiau suprasti, kad su manimi kalbantys žmonės buvo mano šeima, Heidenai. Tačiau, vistiek negirdėjau ką jie man sako. Aš mėgavausi tyla, tuštuma. Nieko nebereikėjo.

Joelis

Ji sėdėjo ant baltų sūpynių, mūsų sode. Atrodė tarsi žvelgia į mane, žaidžiantį su Natali, tačiau jos žvilgsnis buvo tuščias. Leila nieko nematė, negirdėjo, ji tarsi iš viso nebeegzistavo. Nebenorėjo.

Mano mamos pusseserė sėdėjo linguodama į šalis ir pati nesuprasdama niūniuodama kažkokią melodiją. Jos balsas buvo virpantis ir greičiau skambėjo, kaip šiurpus šnabždesys. Leilos paakiai buvo tamsūs, plaukai susišiaušę, oda permatoma ir ji atrodė visai kaulėta, sulyso, kadangi beveik nieko nevalgė.

Man buvo baisu į ją tokią žiūrėti. Prisimenu, kaip senelis su mama (Beula), Ela, Elzaku, Kailu, Imanueliu parnešė Leilą. Tai buvo naujųjų metų naktis. Leila stipriai kraujavo ir atrodė visai be gyvybės. Mano šeima sutelkusi visas jėgas kalbėjo kažkokį užkeikimą, kalbėjo iki pat aušros. O iškviestas elfų gydytojas sugirdė jai kelias dešimtis eleksyrų. Žaizdos užgijo, palikdamos keistus ženklus, tarsi tatuiruotę, besiraitantį augalą, nuo pat kaklo einanti per petį, siekiantį liemenį, nugarą, dalį rankų. Tačiau Leila neatgavo sąmonės. Jai nuolat perpildinėjo kraują, leido gliukozės ir kitokių maistinių medžiagų tirpalus, kad palaikytų gyvybę. Širdis plakė žymiai lėčiau, tačiau plakė. Man buvo gaila Leilos, bet niekas šiuose namuose nepaliovė tikėtis, kad ji pasveiks.

Ir tada daugiau nei po penkerių metų miego, ji prabudo klykdama. Namuose kilo sąmyšis. Visi vylėsi, kad štai dabar jau viskas susitvarkys. Po truputį. Niekas nesitikėjo, kad Elos jėgos užmuš Leiloje visas emocijas, palikdamos tik tuščią, besielę būtybę. Ji tokia jau keletas savaičių, kartais tai gąsdina net labiau, nei tada, kai ji gulėjo be sąmonės. Dabar ji primena pamišėlę, bet aš žinau, kad galiu ją išgydyti. Aš sapnavau, kad man pavyks. Sapnavau, kad tokia mano individuali jėga - gydyti, kad aš būsiu angelas ir teiksiu džiaugsmą.

Bėgiojau su Natali, mes juokėmės ir aš staiga apimtas impulso, pribėgau prie Leilos. Pabučiavau jos skruostą ir pajutau keisčiausią dalyką, kaip nuo mano kūno atsiplėšia energija, ir skverbiasi į Leilą. Mano skruostu nuriedėjo ašara ir blizgėdama nukrito į Leilos delną.

-Pažaisi su manimi?, - paklausiau.

Išgirdau, kaip Leilos širdis suplakė greičiau, beveik normaliu ritmu.

Leila

Nutiko kažkas neįprasto. Šiltos lūpos prigludo prie mano skruosto, palikdamos keistą šilumą. Džiaugsmas ir šilta ramybė ėmė tekėti į mane iš Joelio. Berniuko veidu nuriedėjo ašara ir kaptelėjo tiesiai man į delną. Aš viską aiškiai mačiau. Tą akimirką, kai sūrus lašas palietė mano odą, vaizdas prieš akis tapo ryškesnis, saulės šviesa šviesesnė ir aš išgirdau Joelio lūpų tariamus žodžius.

-Pažaisi su manimi?, - šypsojosi balta šypsena.

Mano širdis ėmė plakti stipriau, galbūt nuo mažylio šiltų lūpų. Jos tarsi pagreitino, atšildė mano kraują. Vis dar jausdama jo šilumą, pirmą kartą po tiek laiko pakilau ir pati nesuvokdama puoliau vytis vaikus. Nepajutau, kaip veide atsirado mažytė šypsena.

Bėgau paskui Joelį ir Natali, pasiekiau rojaus kampelį, kuriame lankiausi prieš visus įvykius. Joelis paėmė mane už rankos, ir mes visi atsigulėme pievoje. Staiga pajutau pučiantį vėją, karštus saulės spindulius. Priešais mačiau mėlyną dangų, o jame pilkas akis… Supratau, kad man reikia tiesios, man reikia žinoti viską, kas nutiko.

Lėtai atsikėliau. Mano vidus dar kartą pasikeitė aklina tamsa ir tuštuma beveik atsitraukė, atverdama vietą skausmui, liūdesiui, nežinomybei, pykčiui… Bet gal tai geriau nei nieko nejausti?

-Tu pabudai!, - sukrykštė Joelis.

-Taip. Aš grįžau, - šyptelėjau.

Vedina vaikų, grįžau į namą. Svetainėje apniukę sėdėjo Heidenai, jų akys pakilo vienu metu ir tą pat akimirką visur įžiūrėjau nuostabą.

-Mama, Leila sugrįžo, - pranešė Natali.

-Man reikia su jumis pasikalbėti, - nuskamba mano kiek užkimęs balsas.

Taip ilgai nešnekėjau. Heidenai, tarsi spragtelėjus mygtuką, užsidegė laime.

-Pirmiausia pavalgysi, - apsikabinusi Ela, nusitempė mane į virtuvę.

Suvalgiau viską, ką man davė. Jaučiau maisto skonį. Po šitiek laiko supratau kas vyksta aplink. Heidenai, visi iki vieno, buvo susigrūdę virtuvėje ir stebėjo mane. Jaučiau plūstantį palengvėjimą ir meilę iš jų sąmonių. Bet nepamiršau, prasilaužusio savo vidinio skausmo, norėjau su jais pasikalbėti, bet jie nesutiko.

Buvau priversta pasilepinti karšta vonia, persirengti dailia, lengva, balta suknele. Ela mane sušukavo, bet neleidau jai daryti makiažo. Pažvelgusi į veidrodį mačiau savo pavargusias, bet gyvas akis, kiek kaulėtą kūną ir keistus raštus sugulusius ten kur turėjo būti žaizdos. Smulkūs augalų, vijoklių raštai, primenantys tatuiruotę puošė mano petį, siekė krūtinę ir liemenį, uždengė dalį nugaros ir rankos. Atrodė gana gražiai. Ela paaiškino, kad jie atsirado nuo jiems nežinomo burtažodžio, kurį kartojau pirmas naktis, nepaisant to, kad nei karto neatmerkiau akių. Niekas iš Heidenų nesuprato iš kur galėjau jį žinoti, mokėti. Tai buvo stebuklas, kuris, kaip Ela sakė, greičiausiai ir neleido man mirti. Vėliau Aleksanderis atrado itin senoje knygoje dalį burtažodžio, jam buvo virš šimto tūkstančio metų ir tai buvo sudėtingi burtai, nes tam reikėjo daug galių ir paprastai neužtekdavo vieno elfo. Heidenai nusprendė, kad man kažkas padėjo iš anapus pasaulio. Išklausiau Elos pasakojimą, nesuprasdama apie ką ji. Aš neprisiminiau, kad būčiau kažką kalbėjusi. Paskutinis dalykas mano atminty pilkos Viljamo akys…

-Noriu, kad man viską paaiškintumėte, kas nutiko tą naktį, - nusileidusi pratariau.

Heidenai susižvalgė.

___________________________________________________________________________________

Lot. Šviesa, ateik.

Saugok.

Aš kviečiu šviesą.

Ateik.

Mano pasaulis tik kraujas.

Aš esu jūsų.

Šviesa, ateik.

Aš kviečiu šviesą.

Čia ir dabar.

Šviesa.

Ramybė pakeis mano skausmą.

Rodyk draugams

Bėgo dienos, o mes vis dar buvome užsidarę Viljamo tėčio namelyje. Tuo tarpu visi mūsų ieškojo, bet niekas nenutuokė, kad mes taip arti. Du kartus kalbėjau su Ela, nekreipdama dėmesio į jos isterinius šauksmus ir tiesiog patikindama, jog man viskas gerai.

Nežinau, kaip Vilis sugebėdavo nepastebimas nuvažiuoti į šalia esantį Naitemptono miestelį ir nupirkti mums maisto, higienos reikmenų ir drabužių man. Bet tai darėsi vis nesvarbiau, kiekviena minutė praleista šalia jo, jo glėby buvo neapsakomai kerinti ir aš dėl nieko nebesijaudinau. Viskas ko dabar norėjau buvo jis. Nežinau, kaip viskas, kas man atrodė svarbu taip nublanko, bet nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be Viljamo.

-Na, ką manai?, - paklausė uždusęs.

Apglėbęs laikė didelę eglę. Kelis kartus sumirksėjau, įsitikindama, kad tai ką matau yra tikra. Eglė buvo dvigubai didesnė už Vilį.

-Tikriausiai juokauji, - pakraipiau galvą.

-Taip ir maniau, kad tau patiks, - nusišypsojo.

Buvo Kūčių popietė, ir kai eglė buvo tvirtai pastatyta svetainėje, pradėjome ją puošti. Darbas tikrai nebuvo lengvas, o dar reikėjo papuošti ir patį namelį. Norėjome susikurti sau šventę, tad kai viską baigėme jau buvo vakaras.

Pavalgę, sėdėjome apsikabinę prie židinio, stebėdami žaidžiančias liepsnas. Taip ir užmigome. Kai pramerkiau akis,jau buvo išaušęs Kalėdų rytas, o Vilis glostė mano plaukus.

-Labas rytas, - atsidusau ir pasirąžiau.

-Labas, miegale, - jaučiau jo šypseną veide, - turiu tau dovaną.

Viljamas man ant kaklo pakabino plokščią širdies formos medalioną, jis neatsivėrė, bet jo nugarėlėje buvo išgraviruota: Hic et nunc (lot. Čia ir dabar), Viljamas.

-Ačiū, - mano akys suspindėjo.

Atsisukusi apdovanojau jį bučiniu.

-O dabar eilė man, - uždususi pranešiau.

Vilis, šypsodamasis, ilgai rankose vartė elfės figūrėlę ir visą dieną net ir name prabuvo su šaliku. Tai kėlė man juoką, bet buvo ir labai miela. Be jo neįsivaizdavau savo namų, savo gyvenimo ir savęs.

*

Buvo naujųjų metų vakaras. Name aidėjo mano juokas, toks išsiilgtas ir tikras. Mes kvailiojome, Vilis mane kuteno, mušėmės pagalvėmis, o pavargę tiesiog prigulėme ir žiūrėjome į vienas kito akis.

Suskambo Viljamo telefonas.

-Klausau, - atsiliepė.

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo kažkokie šauksmai, ir verksmas.

-Bet… Kaip? Kada? Ne, to… Negali būti, - mikčiojo Vilis.

Sekė trumpas ir ramesnis paaiškinimas.

-Aš tuoj atvažiuosiu.

Pokalbis baigėsi.

-Kas atsitiko?, - sunerimusi paklausiau.

-Mano mama ligoninėje, jos būklė labai rimta, - atsakė keistu balsu.

-Bet kas jai nutiko?

-Ją užpuolė, - keldamasis paaiškino, - Aš turiu važiuoti. Tu niekur neik, gerai?

-Aš noriu važiuoti su tavimi.

-Ne, Leila, nereikia, - nukirto.

-Man labai gaila, - sušnabždėjau.

-Žinau, - šyptelėjo ir pasilenkė manęs pabučiuoti.

Tai buvo trumpas ir nervingas bučinys.

 

Praėjo kelios valandos, bet iš Viljamo nesulaukiau jokios žinios. Belaukdama, galiausiai užsnūdau.

-Lei!, - pašaukė mane balsas.

-Ką?

Aplink buvo labai tamsu. Nors į akį durk.

-Lei, ateik pas mane, - pakvietė iš kažkur arčiau, - Lei, aš čia.

Žengiau link balso šaltinio. Suklupau, bet mane sugavo rankos. Pakėliau akis ir supratau, kad esu Viljamo kambaryje, mane laikė Džojus.

-Džojau, - aiktelėjau.

-Prisimeni… Man reikia, kad man padėtum. Šiąnakt ta diena. Man reikia, kad ateitum į mano mirties vietą. Leila, mieloji, ar padėsi man? Tu vienintelis mano išsigelbėjimas.

Jis kalbėjo ramiai ir švelniai. Norėjau padėti Džojui, jis ilgą laiką užėmė mano gyvenime ir širdyje, didelę dalį, vietą. Nepaisant to, kad dabar supratau, kad su meile Viljamui aš negaliu lyginti meilės Džojui. Vilis man buvo būtinybė, oras. Džojus buvo paguoda, šiluma, bet jis nebuvo mano priklausomybė, deguonis. Tačiau aš jam buvau skolinga ir vistiek mylėjau.

-Padėsiu, - atsakiau, nusišypsodama.

Džojus paėmė mane už rankos, ir ėmė vestis į apačią, į lauką. Buvo tamsu, bet jis žinojo kur eiti. Vedė mane pro mišką, nepaleisdamas rankos.

Tas laukas turėjo būti kitame miško gale, bet mes greitai jį pasiekėme. Sustojome vidury ir Džojus pasisuko į mane. Jo veidą puošė šypsena, piktdžiugiška, pikta ir nemaloni, tai išgąsdino mane.

-Laikas pasitikti savo likimą, - nuskambėjo balsas iš jo lūpų, bet jis nė trupučio nepriminė Džojaus.

Tada jis dingo ir aš pirmą kartą atmerkiau akis. Laukas buvo apšviestas, čia stovėjo didelis būrys, juodais apsiaustais apsirengusių žmonių su deglais rankose, taip pat degė didžiulis laužas. Mane iš karto sugavo du vyrai. Pastebėjau, kad jų veidai išpaišyti keistais ornamentais, o akys pageltusios, tarsi švytinčios.

-Kas jūs tokie? Ką darote? Paleiskit, - ėmiau rėkti.

-Užčiaupkit mergiščią, - pasigirdo pažįstamas balsas.

Iš minios išėjo vyras ir aš staiga suvokiau, kad tai Deviltonas.

-Ką tai reišk, - pradėjau, bet mano burną uždengė vienas iš mane laikančių vyrų.

Aš įkandau jam ir jis sužviegė, ėmiau spardytis ir muistytis, bet jie buvo daug stipresni. Tada pamėginau naudoti savo galias, kai tuo tarpu Deviltonas kalbėjo kažką nežinoma man kalba. Kad ir kaip bandžiau iššaukti savo galias, negalėjau.

-Atleisk, man reikia apsidrausti, kad nekrėsi kvailysčių, - sušnypštė Deviltonas.

Mane pririšo prie medžio.

-Ką jūs darysite?, - stengiausi įlikti tvirta.

-Mes paaukosime tavo sielą ir aš išgersiu tavo kraują, - nusišypsojo.

Šiurpas perbėgo mano kūnu.

-Kodėl?, - sušnabždėjau.

-Nes tu elfė, menkysta, kuriai išpranašauta pakeisti visą elfų ir heltėjų hierarchiją, bet mes negalime leisti tau įtvirtinti ramybę. O dabar užsičiaupk ir priimk savo likimą, - nusisuko.

Jis vėl pradėjo kartoti kažkokius nesuprantamus žodžius, o žmonės švytinčiomis akimis viską kartojo choru. Bandžiau ištrūkti iš raiščių, nors žinojau, kad neišeis. Šiąnakt aš mirsiu.

Pajutau keistą jėgą, bandančią skverbtis į mane. Ji buvo juoda ir kėlė man skausmą. Aš suklykiau. Klykiau vėl ir vėl, bet iš visų jėgų stengiausi išlaikyti save blaivią, išlaikyti save vienoje vietoje.

Staiga Deviltonas atsisuko. Jis atrodė tarsi pamišęs, jo akys lakstė, švytėjo ir buvo pasiruošęs ant manęs šokti, ką ir padarė, ore pavirsdamas juodu vilku. Žvėris jau buvo beveik mane pasiekęs, kai aš išrėkiau:

-Viljamas tau atkeršys!

Žvėris sustojo, palingavo galvą ir tarsi nusijuokė, tada pasisuko, atidengdamas man vaizdą priešais. Tarp žmonių stovėjo mano pilkaakis. Mano pilkaakis. Mano Viljamas. Jis negelbėjo manęs. Ar jis žinojo kas man nutiks? Jis kartu su jais? Viljamas mane išdavė. Jis atėjo manęs paaukoti, manęs nužudyti.

Žvelgiau pastėrusi. Nebejaučiau fizinio skausmo, tai buvo niekas, palyginti su skausmu veriančiu mano širdį. Ji tą akimirką plyšo ir man buvo nebesvarbu ar jie pasiims mano sielą, nes ją jau ir taip sudaužė. Aš nebeturėjau savęs.

Nemačiau, nei kad Viljamas verkė, nei kad kažką šaukė, nei kad jį laikė keli vyrai, nei kad jis bandė ištrūkti. Jis vistiek buvo čia, su apsiaustu, išdažytu veidu. Jis atėjo pažiūrėti, kaip mirsiu.

Veidu žliaugė ašaros ir aš norėjau, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Mano noras buvo išpildytas. Juodas vilkas šoko ant manęs, pražiotais nasrais ir kando man į kaklą. Jaučiau, kaip kraujas ėmė tekėti ir, kaip žvėris vis stipriau mane drasko. Nežinau ar rėkiau.

Akies kampučiu mačiau, staiga šalia atsiradusias pilkas akis. Tai buvo dar skaudžiau. Viljamas atėjo ne tik pažiūrėti, kaip mirsiu, bet ir pats mane žudys.

Laukas nušvito balta šviesa, bet aš pasidaviau, juoda jėga jau buvo mane apėmusi ir nusinešė į tamsą, bejausmę ir begalinę.

Rodyk draugams

Aš priguliau ant lovos. Ela prisėdo šalia.

-Juk, jūs suprantat, kaip tai kvaila? Tai, kad jis heltėjas… Nereiškia, kad Vilis trokšta man blogo.

-Leila, ar tu esi įsitikinusi? Tu dar daug ko nežinai apie mūsų pasaulį.

-Bet aš netikiu, kad Viljamas linki man blogo, - pakartojau.

-Tai kodėl jis tau melavo?

-Galbūt žinojo, kad štai tokios absurdiškos reakcijos gali sulaukti?, - pažvairavau.

-Leila, - pradėjo.

-Žinai, nesvarbu. Aš pavargus, noriu numigti, - pasakiau.

-Gerai, - atsiduso Ela.

Įkvėpiau ir iškvėpiau. Dar kartą. O tada padariau dalyką, kurį draudžiau sau keliolika metų. Aš įlindau į Elos pasąmonę. Stengiausi tai daryti kuo mažiau pastebimai, nes visi mano sutikti elfai… Ar heltėjai, žinojo, kaip užsiblokuoti. Mano pusseserė, žinoma, nesitikėjo tokio veiksmo iš mano pusės.

-Lei, ką… - buvo viskas ką ji spėjo pasakyti.

Nes savo galvoje išgirdo viską nulemiantį balsą. Tu labai pavargai ir nori miego. Tu dabar užmigsi, dėl nieko nebesijaudindama. Atrodė, kad aš tobulėjau. Ela išsitiesė, užmerkė akis ir tą pačią minutę jau miegojo. Aš nieko nebelaukiau. Pasiėmiau striukę, katiną. Ir, antrą kartą gyvenime tiesiog iššokau iš balkono, ir lengvai nusileidau ant žemės. Pasileidau bėgti, bijodama, kad Heidenai mane išgirs, bėgdama paskambinau Viliui.

-Mieloji, čia tu? Leila, aš atsiprašau.

-Mums reikia pasikalbėti, - nutraukiau, - aš miške.

Mes greitai susitarėme kur susitikti ir jau kitą akimirką aš sėdėjau jau automobilyje. Važiavome nepratardami nei žodžio, nors dėl to ir susitikome. Bet Vilis akivaizdžiai žinojo kur mane veža, netrukus ir aš supratau, kad važiuojame į jo tėvo namą tame pačiame Everemptono miške.

Variklis užgeso.

-Pyksti?, - paklausė Vilis.

-Tiesiog nereikėjo meluoti.

-Aš bijojau prarasti tave. Lei, pažiūrėk į mane.

Viljamas kilstelėjo mano smakrą, kartu ir pasukdamas į savo pusę.

-Myliu tave.

Tai iš tikrųjų buvo pirmas tikras jo prisipažinimas. Pasilenkiau dar arčiau, kol pasiekiau jo lūpas. Vilis akimirksniu prisispaudė prie manęs, ir man iš karto ėmė suktis galva. Pritrūkau oro ir atsitraukiau.

-Ką mes dabar darysime?, - sušnabždėjau.

-Galėtume kurį laiką pagyventi čia… Na bent kol reikalai truputį aprims.

-Bet aš nenoriu skaudinti savo šeimos.

-Turėsi kelis tūkstančius metų jiems paaiškinti situaciją ir susitaikyti.

-Bet tu ir savanaudis, - kumštelėjau.

-Tavęs man niekada nebus gana, - kuo rimčiausiai linktelėjo.

Mano veidą papuošė kvaila šypsena, trukusi trumpą akimirką. Telefonas suskambo, ekrane mirksėjo Elos vardas. Atsidusau ir išjungiau jį.

-Turėsi man viską paaiškinti, - pakėliau akis į Viljamą.

Mes įsitaisėme miško namo svetainėje, priešais židinį.

-Mano tėvas buvo iš kilmingos šeimos, - pradėjo Viljamas, - Visi Leanderiai buvo vadinamieji heltėjai (tik jis turėjo dar ir vilkolakio kraujo). Heltėjai kartais apibūdinami, kaip pragaro pasiuntiniai, velnio pranašai. Tai įdomios būtybės, o pragaro pasiuntiniais yra pavadintos todėl, kad anksčiau nepaliaujamai naikino elfus, kurie yra gamtos vaikai, dangaus ir žemės vienytojai, rojaus pranašai. Kai kurie elfai gali pavirsti angelais, ką tikriausiai žinai geriau… Štai kodėl juos žudantys, buvo praminti atvirkščiai. Bet šiais laikais heltėjų skaičius nebėra toks didelis, visgi kai kurie visą savo gyvenimą nepaliauja žudyti elfų rasės. Iš dalies, elfai ir heltėjai yra labai panašūs, tik heltėjai mėgsta suirutę, tai užkoduota mūsų kraujyje… Heltėjų galios taip pat kiek skiriasi nuo jūsų, elfai yra labai miklūs ir greiti, tačiau nepasižymi stipria fizine jėga, tuo tarpu mes fiziškai esame daug stipresni už paprastą žmogų. Heltėjai, tam tikra prasme, ir yra tie patys elfai, tik mūsų galios šiek tiek skiriasi. Skirtumas tas, kad, kaip sakiau, mes esam fiziškai daug stipresni, ir negalime valdyti gamtos elementų, bet individų galios, kaip pasąmonės valdymas, teleportacija sutampa.

-Bet kodėl jūs žudot elfus?, - užkimusiu balsu paklausiau.

-Aš net nebežinau. Tai tęsiasi nuo tokių senų laikų, kad nemanau, jog kas nors atsimena priežastį dėl ko viskas prasidėjo. Man tik buvo pasakojama, kad kažkada heltėjai ir elfai buvo tarsi viena šeima. Jie valdė savo karalystes, tada hierarchija buvo kiek kitokia… Bet viskas sugriuvo tada, kai vienas iš heltėjų panoro daugiau valdžios, ir su keliais savo bendrais nužudė tuometinį elfų valdovą ir dalį jo kilmingos šeimos. Tuomet, ir prasidėjo karas, ar greičiau paprasčiausios žudynės. Mūsų pasaulis ilgai nieko kito ir nematė. Tik išmirus keliolikai kartų, buvo susimąstyta dėl ko visa tai vyksta toliau. Juk kaltininkų nebėra, bet iki dabar heltėjai nekenčia elfų, o elfai heltėjų. Ne daug tokių, kurie išsižada neapykantos, kuri įskiepijama dar pačioje vaikystėje. Tiesa, jau kelis šimtus metų, gyvename gana ramiai. Yra išlikusios tik kelios priešiškos heltėjų grupės, kurios seka savo protėvių pėdomis. Dabar kovos daugiausia vyksta tarp pačių elfų ar tarp pačių heltėjų. Ir šios dvi rasės stengiasi nesusitikti ir nepastebėti viena kitos, jos tarsi gyvena skirtinguose pasauliuose.

-Vadinasi, dauguma heltėjų nėra blogi?

-Ne. Mes pavargom nuo nesibaigiančios kovos. Ne maža dalis pradėjo svajoti apie sėslų, ramų gyvenimą, be to jaunieji heltėjai netgi nematė baisiausių karo amžių, todėl negali nekęsti elfų už tai, ko patys neišgyveno.

-Ir tu vienas iš jų?

-Taip.

-O tavo šeima?

-Mano šeima tavęs nenuskriaus, - lėtai pasakė.

-Aš ne to klausiau, - susiraukiau.

-Mano patėvis ir jo brolis nėra paprasti heltėjai, jie, kaip ir aš,  turi vilkolakių kraujo. Mano mama yra pusiau heltėja ir pusiau elfė, bet to niekas daugiau nežino. Ir ji taikstosi su viskuo ką pasako patėvis, nes kažkokiu būdu įsimylėjo tokį šlykštų padarą, kaip jis.

-Taigi tu turi ne tik vilkolakio, heltėjų, bet ir elfų kraujo?, - nustebau.

Vilis linktelėjo.

-O Deviltonai yra heltėjai-vilkolakiai?

Dar vienas linktelėjimas.

-Ir jie nekenčia manęs dėl to, kad esu elfė, - garsiai mąsčiau.

-Jie tavęs nenuskriaus, - įsitempė Viljamas.

-Iš kur tu gali būti toks tikras?

-Aš neleisiu, kad taip nutiktų.

-Dar šiandien tavo netikras dėdė mane puolė, - priminiau.

-Bet jis neras šios vietos. Niekas nežino kur ji. Mums tereikia kurį laiką būti atsargiems.

-Vadinasi yra grėsmė rimtai nukentėti?, - iš tiesų buvau šoke.

-Ne! Leila, prašau… - žvelgė kačiuko akys.

Aš pasidaviau, o Viljamo lūpos ėmė žaisti. Jis apibėrė mane bučiniais, nuo ausies iki kaklo, raktikaulio, atgal iki smakro. Mano protas po truputį ėmė nykti iš mano sąmonės, liko tik jausmai ir troškimai, beprotiška aistra.

Vilis kilstelėjo mane sau ant kelių, o aš net negalvodama, apsivijau jo liemenį kojomis. Mano rankos skendo jo tamsiuose plaukuose, o Vilio stipriai mane apsikabino. Bučiniai tapo vis reiklesni. Jis pakilo, vis dar mane laikydamas ir mes nei milimetrui neatsitraukdami nuo vienas kito, keliavome į viršų, kelyje vis atsitrenkdami į sienas, paveikslus ar dar kas ten žino ką.

Kai galiausiai pasiekėme švelnius patalus, aš jau nebesugebėjau galvoti apie nieką, išskyrus Viljamą.Visas mano pasaulis, gyvenimas ir visata sukosi tik apie ryškiai pilkų akių vaikiną, kuriam atrodė net oro įkvėpti nereikėjo, kol mane glamonėjo. Mūsų rūbai krito ant žemės, kol likome tokie, kokius Dievas sukūrė.

Tai buvo nuostabiausia naktis mano gyvenime. Mes pavirtome aistros įkaitais, įkalintais savo beprotiškoje meilėje.

Rodyk draugams

Kirijos namas stovėjo kiek tolėliau nuo kitų, tarpe tarp jo ir kitų namų, galėjo tilpti dar bent du. Jis buvo aptvertas modernia gana aukšta tvora, kas buvo nebūdinga Everemptono gyvenvietei. Kieme augo keletas aukštų medžių, buvo nemaža pievelė ir nedidukas sodas - darželis. Vidiniame kieme stovėjo šiltnamis, kuriame augo keisčiausios mano kada matytos žolelės ir gėlės. Ela paaiškino, kad tai specialios žolelės eleksyrams ir šiaip vaistiniams viralams, kuriuos mokėjo virti Kirija.

Namas buvo erdvus ir nors jo išorė buvo tamsi, viduje priešingai, sienos buvo baltos, o per langus, kurie buvo beveik per visą sieną, veržėsi ryški šviesa. Tiesa, sienų baltumą, atstojo baldai. Raudonos ir juodos detalės svetainėje sudarė žavų kontrastą.

Man skirtasis kambarys turėjo nedidelį balkoną, kuriame stovėjo du krėslai ir staliukas, ir atsivėrė gražus miško vaizdas, tarsi civilizacijos čia nebūtų, nors žinojau, kad kitoje pusėje verda tikras miesto gyvenimas. Kambary stovėjo šviesi lova, po ja pūkuotas kilimas. Šviesi blizgiu paviršiumi spinta per visą sieną, melsvos užuolaidos, apšviestos lentynėlės virš lovos. Čia buvo jauku.

Priguliau ant minkštos lovos ir užmigau, pati net nepajutau. Tylus skambesys mane prižadino.

-Klausau?, - užkimusiu balsu atsiliepiau.

-Leila?

-Mm.

-Viskas gerai? Kur tu esi? Buvau užsukęs pas tave, bet tavo tėvai man pasakė, kad persikraustei?

-Aha, - nusižiovavau.

-Kas aha? Leila kur tu?

-Pas Kailą, tai namas miesto…

-Atvažiuoju, palik įjungtą šviesą kambaryje, - pertraukė mane ir padėjo ragelį.

Labai malonu pokalbis. Dar kartelį užmerkiau akis, nežinau kodėl jaučiausi tokia pavargusi, bet aš ir vėl užsnūdau. Telefonas vėl pradėjo čirkšti.

-Taip?

-Leila, kodėl neuždegi šviesos?

-Kokios šviesos?

-Leila, - piktinosi žmogus kitame „laido” gale.

Žmogus? Vilis. Akys iš karto atsimerkė.

-Aš tuoj, - pašokau ir uždegiau šviesą.

Atidariau stiklines balkono duris ir išėjau į balkoną. Greitai po juo atsirado ir Viljamas.

-Ką čia sugalvojai?, - šnabždėjau.

-Kodėl man nieko nepranešei?, - nekreipė į mane dėmesio ir ėmė lipti į antrą aukštą, po galais!

Beprotis.

-Nes tu buvai išvykęs. Vili, liaukis, susižeisi, - paprašiau.

-Pamiršai mano prigimtį, - šyptelėjo mano mėgstamiausia velniukiška šypsena.

Ir tą akimirką, kai jis atsidūrė priešais mane, visas mano miegas ir nuovargis išnyko. Aš taip jo pasiilgau. Viljamo rankos stipriai apglėbė mane, jis įkvėpė mano kvapą, o tada lūpomis ėmė slinkti mano skruostais. Bet net ir pats neišlaikė. Mūsų lūpos ėmė šokti vienodu ritmu. Bučinys buvo reikalaujantis. Mūsų kūnai buvo išsiilgę ir išalkę.

Viljamo rankos nevaržomai keliavo mano nugarą, tuo pačiu ir spausdamos mane arčiau, nors vargu, ar galėjome būti dar labiau susiglaudę. Mano pirštai skendo jo plaukuose. Ir, o dieve, Vilis vedė mane iš proto. Su kiekviena sekunde man norėjosi vis daugiau. Aš troškau jo.

Pritrūkę oro, šiek tiek atsitraukėme, bet Viljamas nepaleido manęs iš rankų. Po kiekvieno bučinio jaučiausi apsvaigus ir palaiminta. Aš to nejaučiau net su Džojumi.

-Kodėl persikraustei?, - paklausė myluodamas mane.

-Na… Mano įmotė laukiasi ir aš pajutau, kad jau nesu ten reikalinga, ir tiesiog mano vieta čia… - nežinojau, kaip tinkamai paaiškinti viską žodžiais.

-Man nepatinka, kad negyveni šalia.

-Žinau. Man irgi to trūks, bet juk galėsi pas mane atvažiuoti? Galbūt Kirija net neprieštaraus, jei retkarčiais čia pasiliktum, - šyptelėjau.

-Nemanau, - liūdnai atsakė.

-Kodėl?

-Tavo šeima manęs nemėgsta.

-Kailas nėra visa šeima, - susiraukiau.

-Leila, su kuo tu kalbiesi?, - tą pat akimirką atsklido Kirijos balsas.

-Eime, - timptelėjo mane už rankos Vilis.

Aš vos nesuklykiau, kai abu nušokome iš antro aukšto, bet aš nusileidau ant kojų, nepajusdama nei menkiausio skausmo. Viljamas nusivedė mane link miško. Ėjome kol nesimatė Heidenų namo.

-Nemanau, kad tai gera mintis, - pasakiau.

-Kodėl? Aš tik noriu dar bent trumpam su tavimi pabūti.

-Pirmiausia, tai nemanau, kad toks elgesys, tau padės sutarti su mano šeima, - atsidusau.

-Jiems net to nereikės, - pratarė, sukandęs dantis.

-Vili, kas tau yra? Tu pats esi nusiteikęs prieš mano šeimą. Aš nesuprantu, - ištraukiau savo ranką iš jo delno ir sustojau aklinoj miško tamsoj.

Laimei, mano elfiškos akys matė kiek geriau.

-Aš… - nutilo, - Aš atsiprašau, - žodžiai nuskambėjo per daug skausmingai.

-Vili…

-Atleisk, - vėl apsivijo mane rankomis.

-Kartais tu tikrai keistas, - atsidusau.

-Eime, žinau, kad netoliese yra tikras miško šaltinis.

-Aš vistiek, nemanau, kad gera mintis klaidžioti miške ir dar naktį, - pakraipiau galvą.

-Kodėl?

-Nes šiandien buvau užpulta vilkolakio… Deviltono, - mažu balsu pripažinau

-Ką?! Ką pasakei? Jis… Jis… - Vilis paleido mane.

Stovėjo, spausdamas kumščius ir visas drebėjo iš pykčio, kurį tiesiog spinduliavo, net mane išgąsdindamas.

-Ar jis tave sužeidė? Leila, pasakyk man, - jo balsas drebėjo.

-Ne. Aš sveika… Aš liepiau jam pasitraukti, įteigiau, kad jis pavargęs, ir kad visai nenori manęs skriausti. Bet nežinau ar tai truks ilgai?

-Nemanau. Leila, aš labai atsiprašau.

-Tu nekaltas.

-Jei aš būčiau žinojęs, - trenkė kumščiu į medžio kamieną.

Mano nuostabai, tas medis įskilo. Žiobtelėjau.

-Leila, o jeigu mes pabėgtume? Bent kuriam laikui, - žvelgė į mane jau švelnios pilkos akys.

-Pabėgtume? Nuo ko? Dėl ko? Vili, ką tu kalbi?, - pasimečiau.

-Lei, prašau, - pabučiavo mano ranką.

-Vili, ar tu pats girdi ką kalbi? Čia mano gyvenimas… Aš radau šeimą. Kodėl man reikėtų bėgti?

-Bent kuriam laikui, su manim. Nejau ši mintis tavęs nė trupučio netraukia?, - nusišypsojo.

-Na, - prikandau lūpą.

-Galėtume pabėgt dar šiąnakt.

Išmečiau iš galvos visas raudonuoti verčiančia mintis ir susikaupiau.

-Ne. Aš nematau tikslo. Vili, nusiramink.

-Aš tik…

-Štai kur tu, - pasigirdo piktas Elos balsas.

Mano pusseserė tiesiog priskriejo prie manęs ir apkabino per pečius.

-Ką sau galvoji, tokiu metu vaikščiodama miške?

-Aš juk ne viena. Beje, čia…

-Aš žinau kas čia, eime namo, - nukirto Ela.

-Bet aš noriu, - ji tempė mane už rankos, - Ela, liaukis, trūktelėjau atgal.

-Paleisk ją, - iš už nugaros išgirdau besivaldantį Viljamą.

-Elzakai, - pusseserė šūktelėjo.

Ir iš niekur atsiradęs Elzakas mus apsikabino, ir kitą akimirką aš buvau savo naujame miegamajame.

-Ką… Kodėl jūs taip darote?!, - niršau.

-Tau negalima matytis su Viliu, - tyliai pasakė Ela.

-Negalima? Jis mano vaikinas ir aš einu atgal, - apsisukau šokti iš balkono.

Mane apsikabino rankos.

-Atleisk, Leila, bet jūs negalit būti kartu.

-Kodėl?

-Jis turi heltėjų kraujo.

-Ne, jis turi elfų ir vilkolakio kraujo.

-Jis tau melavo.

-Ne, - vangiai pakraipiau galvą.

-Atleisk, Leila, - pakartojo, - šiąnakt aš pabūsiu čia.

Prisėdau ant lovos, vis dar kraipydama galvą. Viljamas man melavo. Jis yra iš kilmingos elfų priešų šeimos. Jis heltėjų rasės atstovas, rasės, kuri keliolika tūkstančių metų žudo elfus. Jis man melavo…

Ašaros ėmė riedėti skruostais.

Rodyk draugams

Didelis juodas vilkas palinkęs ir iššiepęs dantis mane stebėjo. Jo ryškios geltonos akys sunaikino manyje visus jausmus, palikdamos vien baimę ir būtinybę apsiginti. Aš sukaupusi jėgas bloškiau jį su ta pačia vėjo banga, kaip ir sapne gindamasi nuo Džojaus. Vilkas trenkėsi į medį, bet su ta pačia akimirka atsistojo, aš vėl pamėginau tą patį ir puoliau į mašiną, užsirakindama viduje. Vos spėjau tai padaryti ir milžiniškas žvėris užšoko ant automobilio. Tai priminė man naktį, kai važiavau su Viliu namo ir toks pats vilkas pastojo mums kelią. Ir tą akimirką, aš staiga viską suvedžiau į vieną, pirmą užpuolimą ir šį, Viljamo gebėjimą pasiversti vilku, ir Deviltono gelsvai rudas akis. Deja, nuo to, kad supratau jog mane puola vilkolakis literatūros mokytojas - netikras Vilio dėdė, man nepalengvėjo. Nežinojau ko griebtis.

Į jo galvą įlįsti nepavyko tą pirmą kartą, kai mėginau. Jis, kaip ir dauguma antgamtinių būtybių, žinojo, kaip mane užblokuoti, bet galbūt vilko formoje, šios jo jėgos susilpnėja? Įsižiūrėjau į vilko akis ir atpalaidavau visas savo sienas, o tada bandžiau prasiskverbti pro miglą, supančią jo sąmonę. Nors, vilties, kad tai pavyks neturėjau daug, bet aš greitai patekau į jo galvą. Man pro akis prasklido keisti vaizdiniai, naktis, liepsnos, tamsiai apsirengę žmonės, medžiai. Supratau, kad tai kažkokios apeigos, tačiau, kad ir kaip norėjau išsiaiškinti ką tai reiškia, bijojau delsti, kol dar buvau jo sąmonėje, reikėjo pamėginti išsigelbėti.

Tu pavargai. Taip pavargai, kad nebeturi jėgų kovai. Tu nenori nuskriausti manęs ir niekad nenorėjai, net nesupranti kas tau pasidarė. Dabar tu grįši namo ir eisi miegoti. Pamiršk neapykantą man.

Bijojau rizikuoti labiau. Nesu labai galinga, nes niekad niekam nelinkėjau blogo. Be to vilkolakiui įteigti tai ką noriu, pasirodė sunkiau, nei paprastam žmogui. Turėjau labai susikaupti, bei nekreipti dėmesio į keistus vaizdinius ir neapykantą, o žodžius ištarti savo ir tuo pačio jo mintyse buvo, kaip niekad sunku. Jaučiausi tarsi man trūktų oro, todėl užbaigiau saugiai.

Vilkas pakreipė galvą. Jo akys suprato kas vyksta, su antru sakiniu ir mačiau, kaip žvėris buvo pasiryžęs šokti į mašiną pro langą, bet tą akimirką suveikė mano žodžiai, jis nebeturėjo jėgų pulti. Galiausiai jis visai pasidavė, nušoko nuo automobilio kapoto, vėl palikęs įlenkimų žymes, ir lėtai, tarsi tikrai pavargęs, nubindzeno tolyn. O aš nieko nebelaukiau, nes negalėjau būti įsitikinus ar šį kartą mano jėgos veiks tinkamai ir ilgai, iki šių metų nebuvau susidūrusi su kitomis būtybėmis, turinčiomis antgamtiškų galių.

Užvedžiau mašiną ir išvažiavau, kaip galėdama greitai iš tos vietos, net ir įsukus į gatvę dar negalėjau visai nusiraminti. Vos nenumiriau, kai staiga mano mašinoje oras pukštelėjo ir iš nieko vėl atsirado Ela su Elzaku. Nuspaudžiau stabdžio pedalą, nes šito jau buvo per daug, man reikėjo atsikvėpti.

-Leila, kas nutiko?, - Ela atrodė rimtai susirūpinusi, - Aš pajutau tokią didelę baimę ir… Kovą. Tu kovojai? Tave kažkas užpuolė, Leila?

-Duok, man minutę, - iškvėpiau.

Abu elfai palaukė, kol atsigausiu ir galėsiu kalbėti. Jie buvo kantrūs. Galiausiai įtikinau save, kad tai jau viskas, jog viskas baigėsi gerai.

-Kai jūs išnykote, aš patraukiau link automobilio…

Ela ir Elzakas labai nusistebėjo, kad Deviltonas vilkolakis. Jie nusprendė, kad aš niekur negaliu išeiti viena. Todėl nuo dabar visada būsiu lydima vieno iš jų. Dar keisčiau jie reagavo, kai pasakiau, kad Vilis vilkolakis ir elfas, tačiau išsidavė tik veido išraiškomis, man nieko nesakė.

-Aš su tavimi nuvažiuosiu iki Leinų namų, - Ela pasiūlė.

Tuo tarpu Elzakas teleportavosi. Mes gana greitai pasiekėme namus. Buvo praėjusios trys valandos, po to kai išėjau, bet namų koridorius spėjo radikaliai pasikeisti. Grindys buvo apstatytos įvairiausiais daiktais, žaislais, dekoracijom ir dar neaišku ko.

-Mam!, - pašaukiau.

Ji galima sakyti atskriejo iš svetainės.

-O, tu grįžai. O čia?, - žvilgtelėjo  į Elą.

-Čia mano pusseserė, Ela, - pristačiau.

-Malonu susipažinti. Leila, aš turiu tiek daug darbų, - ji beveik išdainavo.

-Mes turime pasikalbėti.

-Beje, aš noriu jus pasveikinti, - įsiterpė Ela, žavingai šypsodamasi.

-Ačiū. Tai toks stebuklas, - atsiduso, - tai apie ką nori pakalbėti?, - paklausė manęs.

Prašnekėjome gana ilgai, bet į naujieną, kad aš ketinu gyventi su tikrais savo giminaičiais, abu įtėviai reagavo labai ramiai. Iš dalies tai buvo gana logiška, nes po pusės metų man šiaip ar taip tektų išvykti studijuoti, ir tuo gyvenimas čia pasibaigtų, o dabar dar atradau savo šeimą… Bet vistiek man buvo truputį neramu, kad Leina atrodė tarsi apiburti, nors Ela tikino mane, kad jie tiesiog labai laimingi, nes išsipildė tai, ko jie troško daugybę metų ir nebesitikėjo gauti. Dėl to aš džiaugiausi, jie tikrai spinduliavo laimę.

Kol mano tėvai skrajojo padebesiais ir toliau rūpinosi daiktais, kūdikio, kuris teoriškai gims tik po devynių mėnesių, aš pradėjau pakuotis savus. Jų nebuvo labai daug, pagrinde rūbai, knygos ir įvairios smulkmenos, taigi viskas sutilpo į mano nedidelį automobilį. Ir atrodo, kad mano pasišalinimas iš namų išsprendė dar vieną problemą - kūdikis būtų neturėjęs kambario. Na, džiugu, kad galėjau padėti.

Apsikabinau įtėvius, pažadėjau lankyti, ir mama galiausiai netgi apsiašarojo. Dėl to buvo kiek sunkiau išvažiuoti, bet jaučiau, kad taip bus geriau visiems. Labiausiai buvo gaila to, kad pro savo langą negalėsiu pamatyti Vilio, kitame lange, bet galbūt Heidenai leis jam kada pasilikti. Šyptelėjau nuo minties.

-Džiaugiesi?, - paklausė Ela.

-Na, ne dėl to , dėl ko galvoji.

-Mhm, - susiraukė, - kad ir kaip ten būtų, štai mes jau atvažiavome. Kambarys, tau jau paruoštas, - sukikeno.

Įvažiavome į gana erdvų kiemą, kuriame stovėjo tamsus, modernus, didžiuliais langais namas. Tikrai tikėjausi kažko paprastesnio. Mus pasitiko Kailas ir Kirija, jutau, kaip jie džiaugiasi, kad atvykau ir tai iš karto paveikė mane, aš taip pat plačiai nusišypsojau, jausdama šilumą viduje. Heidenai visada taip mane veikdavo. Jie buvo ramybės ir meilės šaltinis.

Rodyk draugams

Važiavau kur akys mato, nekreipdama dėmesio į aplinką. Nesupratau kodėl taip stipriai mane paveikė ši džiugi žinia. Ko gero, tai buvo tiesiog pirmas tikras įrodymas, kad Leinų namuose man ne vieta.

Nepastebėjau, kaip atsidūriau tame pačiame kelyje, kuriuo su Viliu važiavome link dobilų pievos. Išlipau, prasibroviau pro medžius ir, kaip ir tada atsisėdau ant nusvirusios medžio šakos. Dabar viskas atrodė kitaip, žemė buvo nuklota baltu sniegu ir nedideli saulės spinduliai žaidė jo paviršiuje. Oras buvo šaltas, nors mano kūnas dabar atsparesnis temperatūrai, bet net ir aš jaučiau ne itin malonų šaltį. Bet aš nepajudėjau iš vietos, žiūrėjau į dangų ir mąsčiau ką turėčiau daryti.

Staiga priešais mane oras sušilo ir suspindėjo keista melsvai pilka spalva, ir tada tarsi iš dulkelių susiformavo Ela, mano pusseserė ir Elzakas, tetos vyras.

Ela pradėjo juoktis iš mano veido išraiškos, kuri tikrai buvo apstulbus ir šokiruota, tikrai ne kiekvieną dieną prieš mane iš oro išdygsta žmonės.

-Pajutau tavo liūdesį, - vėliau surimtėjo Ela, - o kadangi buvau Everemptone, pas Kiriją, ta Elzakas pasisiūlė tave surasti.

-Pajutai mano liūdesį?, - perklausiau.

-Na, taip. Kai tu dar buvai vaikas, aš buvau išrinkta tavo krikštamote. Mano pareiga yra saugoti tavo jausmus, aišku, kai dingai, ryšys nutrūko. Bet dabar nemanau, kad būtų įmanoma tave pamesti, o iškilus bet kokiai bėdai, aš jaučiu, - linktelėjo, - tai kas nutiko?

Keista buvo įsivaizduoti Ela, kaip krikšto mamą, ji atrodė menkai vyresnė už mane ir tarsi draugė, sesė.

-Įtėviai man pranešė naujieną, apie kūdikį, - prisipažinau.

-Bet kodėl tu liūdi?, - suskambėjo jos švelnus balsas.

-Tiesiog dabar įsitikinau, kad ten ne mano namai.

-Žinoma, ne. Tavo namai pas mus. Koks elfas gali gyventi pas žmones, - prunkštelėjo.

-Ela, - susiraukiau.

-Oj, atleisk, - prikando lūpą, - Leila, tai tau tik į gerą. Leinai ne tavo šeima, žinoma, tai nereiškia, kad turi juos pamiršti, bet tiesiog elfai tikrai negali gyventi tik su žmonėmis. Be to mes retai gyvenami pavieniui.

-Tai ką man dabar daryti?, - atsidusau.

-Manau, galėtum persikelti pas mus, - Elzakas įsiterpė, - Kailas apsidžiaugs.

-Taip, - sucypė Ela, - o po to, kai baigsite mokyklą, galėsime gyventi visi kartu, - svajojo mano pusseserė.

-Aš dar ir universitetą pabaigt norėčiau…

-Na, taip taip, žinoma, - nenustojo šypsotis.

-Nežinau ar gerai jei taip greitai išsikelsiu, be to nenoriu jums sukelti rūpesčių, - pasisukau į Elzaką.

-Jokių rūpesčių, - šyptelėjo nuostabia šypsena, - o dėl tavo įtėvių… Jie dabar taip apakinti laimės, kad nemanau, jog supras kas vyksta aplink. Leinai dabar apsigyvenę savo laimės pasaulyje.

-Tu juos taip užbūrei?, - truputį pasipiktinau.

-Aš tik išpildžiau jų didžiausią svajonę. Visa kita vyksta savaime, - Ela papurtė galvą.

-Nagi, - Elzakas bandė paspartinti mano apsisprendimą, - Kirija iš laimės pames galvą.

-Tebūnie, - atsidusau ir tą pačią akimirką pasijutau ramiau.

Gal būtent to man visada ir reikėjo? Mano giminės elfai atrodė tokie pat laimingi, kaip ir Leinai.

-Jūs visa šitai buvot suplanavę, ar ne?, - kilstelėjau antakį.

-Na… - nusijuokė Ela, - tu parvažiuosi pati?

-Taip, aš su mašina, - linktelėjo.

Ela pasilenkė ir pabučiavo mano skruostą.

-Tada pasimatysime šį vakarą, - paskutinį kartą nusišypsojo ir pradingo su Elzaku.

Patraukiau link savo mašinos ir nesusivaldžiau pati nenusišypsojus. Tokie gyvenimo pasikeitimai dabar atrodė būtini ir tiesiog savaime suprantami.

Dariau automobilio dureles, kai išgirdau keistą gyvulišką šnopavimą sau už nugaros.

Rodyk draugams

Žinoma, mama man atskaitė moralą, o Vilis pliusų tikrai negavo. Na, bet ką aš galėjau padaryti? Atsiguliau pavargusi. Bet nepakankamai, kad miegočiau, kaip užmušta. Mano vaiduoklis vėl pasirodė sapne.

-Leila… Leila, Leila, - kartojo šešėlis, sėdintis ant mano palangės.

Aš krūptelėjau ir pažvelgiau į savo svečią.

-Ką tu čia veiki?

-Juk sakiau, kad ateisiu.

-Bet čia?

-Anksčiau neprieštaraudavai mano lankymuisi tavo kambaryje, - susiraukė.

-Dabar viskas kitaip, - vėl iš kažkur gavau stiprybės pliūpsnį.

-Taip, viskas pasikeitė. Aš trūniju po žeme, tu džiaugiesi gyvenimu.

-Džojau, kodėl tu man taip darai?

-Aš pasiilgau tavęs, Leila.

-Ir aš tavęs pasiilgau, - vos girdimai sušnabždėjau, - bet tai nieko nekeičia.

-Bet tu gali man padėti. Jei dar myli mane… Leila, padėk man, - jis pasisuko ir iššoko pro mano langą.

-Džojau!,  - sušukau ir pribėgau pasižiūrėti.

Jis visiškai sveikas stovėjo, atsirėmęs į medį šalia.

-Ateik, - pakėlė į mane galvą.

Ir aš impulsyviai nusileidau į apačią, laiptais žinoma, nesitikėjau, kad galiu taip, kaip jis. Džojus paėmė mane už rankos.

-Eime.

Mes beveik sklendėme oru, tarsi sielos, ir neįmanomai greitai atsidūrėme tame pačiame lauke, kur Džojų nužudė.

-Leila, man reikia, kad čia ateitum paskutiniąją šių metų naktį.

-Kodėl?, - ši mintis man neteikė džiaugsmo.

-Nes čia klaidžioja mano siela ir aš privalau išvykti, bet prieš tai noriu išvysti tave. Leila, paskutinį kartą… Prašau, - jo lūpos švelniai prisilietė prie manų.

Pramerkiau akis ir to, ką išvydau, išsigandau labiau nei sapno. Aš stovėjau vidury lauko, kurį sapnavau. Dar buvo visiškai tamsu, o aš vien tik su pižama stovėjau miške. Negalėjau suprasti, kaip iki čia atėjau. Ši vieta pakankamai toli nuo namų ir aš čia atėjau pėsčiomis?

Kūnų perbėgo šiurpas, kai skenavau medžius aplinkui. Man pasirodė, kad už vieno jų kažkas stovi ir aš puoliau bėgti į kaip man atrodė, miesto pusę. Bėgau neatsisukdama, nors dėl išgąsčio ir tamsos, nuolat už kažko kliuvau ir kritau. Susibraižiau rankas ir kojas į šakas ir akmenis, kai krisdavau. Kelias iki gatvės man atrodė beprotiškai ilgas, bet aš ją pasiekiau. Buvau uždususi ir ašaros tekėjo veidu. Aš tikrai velniškai išsigandau.

Greitu žingsniu pasukau link namų. Mieste pasijutau kiek saugiau ir neatrodė, kad kas mane sektų. Mano namų durys buvo praviros, tikriausiai aš jas taip palikau. Tyliai įėjau ir užsirakinau, nors mano vaiduoklių jokie užraktai, akivaizdu, kad negali sustabdyti.

Išsimaudžiau po karštu dušu. Buvau nešvari po visų griuvinėjimų. Taip pat įgijau keletą mėlynių ir keliolika nubrozdinimų, bet besimaudant jie visi užgijo. Bent tai mane nudžiugino.

Kai išėjau iš vonios laikrodis rodė 3:00. Dar tiek daug laiko, bet aš negalėjau sau leisti miegoti. Aš bijojau užmigti. Su ausinuko kompanija pradėjau tvarkyti savo kambarį. Gaila, buvau gana tvarkingas žmogus. Ir šis užsiėmimas netruko labai ilgai.

Iki aštuntos, kada keliasi mano tėvai, buvau atlikusi visus namų darbus, supakavusi dovanas, praklausiusi visas turimas dainas, apsirengusi, susišukavusi ir pasidažiusi. Aš netgi ir manikiūrą pasidariau, ir galiausiai paruošiau jiems pusryčius.

-O, Leila, - nusistebėjo tėtis.

-Kokia ankstyva, - pritarė mama.

-Žinai, mes turime tau naujieną, - susižvalgė.

Pirmą kartą mačiau juos tokius laimingus, švytinčius.

-Kažkas atsitiko?, - susidomėjusi paklausiau.

-Įvyko stebuklas. Tiesiog stebuklas. Mes tiek laiko laukėme… Ir jau seniai nieko nebesitikėjome, tuo labiau dabar, šitame amžiuje, bet, mieloji, įvyko stebuklas, - tauškė įmotė, - aš laukiuosi, - galiausiai užbaigė, besišypsodama.

Sėdėjau apstulbusi.

-Em… Sveikinu, mam… Tėti. Tai puiki naujiena, - nusišypsojau.

Kažkodėl prisiminiau viešnagę pas Heidenus ir kaip Aleksanderis liepė Elai atlyginti mano įtėviams už tai, kad mane augino. Ar gali taip būti, kad mano elfė- pusseserė padovanojo Leinams išsvajotą kūdikį? Buvau įsitikinusi, kad būtent toks yra jų atlygis, bet tai vistiek mane šokiravo.

Ir nors Leinai visada stengėsi mane mylėti, na jie myli mane ir aš juos, bet mūsų ryšys nėra labai stiprus. Nežinau kodėl, bet niekad nesijaučiau čia, kaip tikruose namuose, o ir įtėviai nejautė pilnatvės. Žinojau tai dėl savo gebėjimų, bet štai dabar viskas pasikeitė. Aš jaučiau kokie neapsakomai jie laimingi ir nors tas kūdikėlis dar net negimė, mano įtėviai tiesiog spinduliavo džiaugsmą. Staiga, labiausiai per visą gyvenimą, pasijutau čia nereikalinga. Tai aišku buvo prastas metas galvoti apie save, bet aš kitaip negalėjau. Aš džiaugiausi už juos, bet dabar supratau, kad čia ne mano vieta, niekad nebuvau čia visiškai sava, o dabar gal net ir nebereikalinga.

Nusišypsojau įtėviams, apkabinau juos ir išėjau iš namų. Įsėdau į mašiną dar neturėdama aiškaus tikslo…

Rodyk draugams

Aš lėtais žingsniais ėjau miško taku. Nežinau kodėl, bet kažkas vertė mane eiti į priekį. Medžiai ėmė retėti. Vėl tas nelemtas laukas. Medis su didele dreve, kurioje tada slėpiausi.

-Lei, - pasigirdo piktas Džojaus balsas.

-Džojau, - lėtai ištariau.

-Ar tau manęs negaila? Ar tu iš viso turi sąžinę?

-Mano mirtis neatlygins tavos. Tai nepakeistų, - nežinau iš kur radau stiprybės jam tai pasakyti.

-Aš žinau.

-Žinai?

-Taip. Aš pykstu ne dėl to, Lei.

Žiūrėjau į jį pasimetusi.

-Tu mane išdavei, - Džojus artėjo prie manęs, -tu susidėjai su tuo išgama, - riaumojo sučiupęs mane už pečių.

-Džojau, kodėl tu toks? Aš tik noriu būti laiminga. Tavęs nebėra ir aš negaliu tau padėti. Kodėl taip elgiesi? Tu niekada nebuvai toks. Džojau, prašau, liaukis.

-Ne. Tu mano. Tik mano, - prisispaudė ir ėmė bučiuoti.

Jo lūpos buvo šiurkščios ir bučinys tapo nemaloniu. Pirmą kartą, aš nenorėjau, kad Džojus mane bučiuotų. Tenorėjau, kad jis liautųsi. Pradėjau muistytis, bet jis stipriai mane laikė. Per daug stipriai. Ir atrodė, kad nejaučia mano pasipriešinimo.

Džojaus rankos palindo po mano palaidine. Jis įrėmė mane į medį ir nesustodamas bučiavo. Jis mėgavosi, aš ne. Tačiau Džojus nekreipė dėmesio į mano pastangas ištrūkti. Tada aš ėmiausi kitos taktikos. Prisiminiau kur mes esame, juk miškas, gamta - elfų namai. Vildamasi, kad sapne veiks mano galios, susikaupiau, iškėliau visą savo pyktį ir man pavyko. Didelis vėjo gūsis atplėšė nuo manęs Džojų bei trenkė jį į medį kitame lauko gale ir aš pradėjau bėgti. Pasileidau į priekį nesidairydama. Troškau vienintelio - ištrūkti iš čia.

Išbėgau į gatvę, bet ji buvo visiškai tuščia, o aplink tvyrojo nemaloni tyla, tarsi čia nebūtų nei vieno gyvo. Pribėgusi prie savo namų, sustingau. Į duris atsirėmęs stovėjo Džojus.

-Lei, aš myliu tave, - šnabždėjo.

Atrodė, kad šnabždesys skamba mano galvoje. Džojus priėjo.

-Lei, aš atsiprašau, kad išgąsdinau tave, - pasakė žiūrėdamas į akis, - Nejau, taip greitai mane pamiršai? Aš tavo Džojus. Aš myliu tave, - jis verkė.

Ir tai išgąsdino mane. Man staiga pagailo jo.

-Aš taip tavęs pasiilgau, - apkabino mane.

-Džojau, - atsidusau.

-Ar gali man kai ką pažadėti? Dėl mūsų. Dėl to kas buvome.

-Ką?

-Paskutiniąją naktį, ateik į tą mirtim pažymėtą lauką? Ten, kur mus išskyrė. Man reikia tik vieno, išvysti tave iš tikrųjų, o tada aš išeisiu ir niekad negrįšiu, - švelniu tonu šnabždėjo.

-Paskutinę naktį? Ką tuo nori pasakyti?

-Leila, Leila. Leila, pabusk, - pasigirdo aidas.

Džojaus akys sužaibavo.

-Aš dar grįšiu. Mes dar turim laiko. Nepamiršk, aš myliu tave, - pabučiavo ir šį kartą švelniai.

Ir aš prabudau.

-Leila, jau viskas. Viskas gerai, mieloji, - apkabino mane Viljamas.

Buvo prasidėjusios žiemos atostogos ir mes išvykome Į Naitemptoną (miestą šalia) paieškoti kalėdinių dovanų. O, kadangi prieš tai visą naktį prakalbėjome mano kambaryje, žinoma slapta nuo mano įtėvių, aš užmigau mašinoje ir po nemažos pertraukos vėl susapnavau Džojų.

-Kaip tu?, - laikė mane savo glėby.

Pastebėjau, kad mes sustoję šalikelėje.

-Kaip supratai, kad sapnuoju košmarą?

-Tu pradėjai drebėti ir atrodė, kad tau kažką skauda. Ar jis sužeidė tave?, - išsigando.

-Nieko rimto, - šyptelėjau.

-Aš jau maniau tai liovėsi.

-Aš taip pat, - atsidusau, - jis sakė, kad vėl ateis, - krūptelėjau.

-Mes ką nors sugalvosim, Leila. Aš tau padėsiu, - susiraukė, kažką mąstydamas.

-Kaip?

-Turiu šiokį tokį planą. Nusiramink, - ir brūkštelėjo lūpomis  mano skruostą.

Pajutau kažkokią būtinybę pabučiuoti Vilį. Pajusti tyrą jausmą, dėl kurio aš noriu gyventi. Prisitraukiau jį arčiau ir keliolikai minučių paskendau pilnatvėj. Kaip visada sunkiai atitrūkom vienas nuo kito, kuo toliau tuo sunkiau buvo tai padaryti. Atrodė, kad mūsų jausmai tik stiprėja, kad ir kaip neįmanoma tai buvo.

**

Išvaikščiojome visas Naitemptono parduotuvėles. Išrinkau dovanėles artimiesiems ir draugams. Fredžiui suradau tik ką išleistą jo mėgstamos grupės albumą. Deirai ir Mari išrinkau auskarus, kiekvienam Heidenui nupirkau dėžutę saldainių. Visgi mano finansai nebuvo pavydėtini.

Bet didžiausia mano dilema buvo, ką nupirkti Viljamui. Galiausiai, kol mes trumpam išsiskyrėm dėl dovanų artimiesiems, aš Viliui išrinkau šaliką, nes atrodė, kad tokio dalyko jis net neturi. Ir mums abejiems, netikėtai suradau raktų pakabukus. Ant manojo kabėjo graži, šviesi vilko figūrėlė, o ant Vilio mergina, ilgais plaukais ir tikrai priminanti elfę. Tai buvo, tarsi specialiai mums sukurta. Išėjau patenkinta dovanomis ir visai užmiršusi sapną.

Kai grįžome jau buvo vakaras, bet net ir praleidus visą dieną drauge mums nesinorėjo skirtis. Sėdėjome mano nedidelėje verandoje ant sūpynių. Vilis laikė apglėbęs mane iš nugaros ir, kaip paprastai, žaidė su mano plaukais.

-Ryt nepasimatysime, - staiga pasakė.

-Ką? Kodėl?, - nustebau.

Po tos nelaimės ir prisipažinimo, kad jis turi ir vilkolakio kraujo, nebuvo tokios dienos, kad bent trumpam nepasimatytume.

-Turėsiu visą dieną praleisti su šeima, - jo tonas buvo keistas, tarsi jis neapkentė buvimo su savo šeima.

-Laikas be tavęs bėgs labai lėtai, - atsidusau, - bet juk ištversim, - šyptelėjau.

-Teks, - paskandino nosį mano plaukuose, - tu taip skaniai kvepi. Tarsi tavyje tilptų visa gamta. Tyras šaltinio vanduo, saldžiausios lauko gėlės, medžiai, vėjas. Aš netgi užuodžiu saulę.

Atsisukau į jį, apsivijau kaklą rankomis ir, kad nenuvirsčiau nuo sūpynių, apsivijau jo liemenį kojomis ir pabučiavau. Šį kartą aš erzinau, vis atsitraukdama ir vėl priglusdama. Bučiuodama jo smakrą, lūpų kampučius. Vilio kvėpavimas patankėjo, mano taip pat. Galiausiai atsidavėm bučinio aistrai, visiškai pamiršdami aplinką ir mus supantį pasaulį.

Kažkas garsiai atsikrenkštė. Susiraukiau, bet negrįžau į tikrovę. Tas kažkas atsikrenkštė dar kartą. Šiaip taip atsiplėšiau nuo Vilio, kuris tikrai man nepadėjo, ir pasukau galvą į trukdytojo pusę. Kitą akimirką slydau ant žemės ir visa raudonuodama, paaiškinau mamai, kad tuoj grįšiu. Vilis atrodė tarsi gavęs smūgį žemiau juostos. Su tėvais aš jau buvau jį supažinusi ir mano įtėvis atskaitė nemažą moralą mano vaikinui, kaip reikia su manimi elgtis. Manyčiau, tai ką dabar pamatė mama buvo sąraše, ko su manimi neleista daryti. Atsisveikinom švelniu bučinuku ir stipriu apsikabinimu. Net nenutuokiau, kaip reiks pratempti rytojų.

———————————————————————-

Taigi, kadangi mano nuotaika šiek tiek atsigavo, tai ir skyrius atsirado ;D Ech, tos nuotaikų kaitos ;D

Dėl kito skyriaus iš karto pasakau, kad nežinau ar rytoj įkelsiu, nes būsiu gana užimta.

Ir. Kas nematėt, tai pranešu, kad “Veikėjų vizijos” kiek pasikeitusios.

Dėkui, dar kartą, visiems, kurie skaitot <3

Rodyk draugams

Jis laukė manęs prie savo automobilio. Susikišęs rankas į kišenes ir pasirėmęs į keleivio dureles. Vilis atrodė užsimąstęs, jo akyse išvydau mažytį liūdesio lašelį, kuris greitai vėl pasislėpė. Kai priėjau, Viljamas pakštelėjo man į lūpas ir atidarė dureles.

-Viskas gerai?, - pasiteiravau, prieš įlipdama.

-Žinoma, - nusišypsojo ir žaibišku greičiu atsidūrė šalia.

-Tai, kur mes važiuojame?, - paklausiau.

-Paslaptis, - kreivai šyptelėjo.

-Ei, - susiraukiau.

-Tau patiks.

-Nemėgstu paslapčių, - burbtelėjau.

-Nagi, nesispyriok. Šiaip ar taip, jau važiuojame.

-Na, aš bet kada galiu iššokti iš mašinos, ar ne?, - skeptiškai sumurmėjau.

Vilis kurį laiką pašnairavęs, dėl visa ko užrakino automobilio duris.

-Aš ką, įkaitė?, - pasipiktinau.

-Lei, neapsunkink visko, aš tik noriu tave nusivežti į vieną gražią vietą. Vaikystėje ten mane vesdavosi tėtis.

-Vili?

-Taip?

-Ar… Tavo tėtį užpuolė vilkolakis, ar ne?, - paklausiau prisiminusi laikraščio straipsnį, rastą bibliotekoje.

Viljamas stipriau suspaudė vairą.

-Taip, - atsakė.

Visą likusį kelią sėdėjome tyloje. Jo nebuvo patogi, o aš nežinojau kaip ją sutrikdyti. Vilis vėl paskendo mintyse,

Automobilis pasuko į žvyrkelį ir sustojo vidury nieko. Mes buvome tarp daugybės medžių, krūmų ir kelėtos kalvelių.

-Nuo čia reiks eiti pėsčiomis, - tyliai pratarė.

Išlipus, Vilis paėmė mane už rankos ir rodė kelią. Prasibrovėme pro kelis krūmokšnius ir milžiniškus ąžuolus, ir išėjome į pievą, kurioje augo vien dobilai. Tik jos gale stovėjo tamsus, keistai išaugęs medis, viena stora jo šaka lietė žemę.

Viljamo žingsniai sulėtėjo. Jis pasiekė medį ir paleido mano ranką, užsiropštė ant šakos ir atsirėmė nugara. Vilis vis dar buvo susimąstęs, aš išsigandau, kad supykdžiau jį, paklausdama apie tėvą, bet kai jau ruošiausi prabilti, atsiprašyti, jo švelnus balsas mane apglėbė.

-Aš atsiprašau. Atleisk man, kad taip elgiausi. Tiesiog, tai gana skaudi tema…

Žengiau arčiau, sunaikindama mus skyrusį atstumą, palipėjau ir prisiglaudžiau prie savo angelo.

-Mano tėvas buvo pusiau vilkolakis. Nors senelis užaugino jį, kaip tikrą kilmingą Leanderį, bet tiesa buvo ta, kad tėčio motina buvo grynakraujė vilkolakė ir dėl to, jis turėjo dviejų rasių kraujo. Močiutė mirė gimdydama… Mano tėvas užaugęs tapo grėsme kitiems, jis buvo negrynakraujis, bet turėjo daug valdžios, net jei jos netroško… Jis buvo geras ir kitiems tai nepatiko, todėl jį nužudė.

-Ar tu, žinai kas tai padarė?

-Ne. Niekas to taip ir neišsiaiškino, gal net nesistengė, o aš tuo metu buvau per mažas.

-Man labai gaila, - sušnabždėjau, apkabindama.

-Leila, nejau nesupranti?, - jis atitraukė mane.

-Nesuprantu ko?, - išsigandau.

-Manyje teka ne vien elfų ir ne vien… - užsikirto, - Aš turiu ir vilkolakio kraujo. Leila, aš turėčiau būti didžiausias tavo priešas.

Žiūrėjau į jo paryškėjusias akis. Kaip aš iš karto nesupratau, ką jis norėjo pasakyti?

-Tu… Vilkolakis, - pakartojau.

-Taip, - jis atrodė beveik nudžiugęs, kad supratau, tik skausmingai.

-Bet juk tai nesvarbu, - tvirtai atsakiau, po dar vienos minutės.

-Nesvarbu? Aš galiu būti tau pavojingas.

-Ne. Tu nesi ir niekada nebūsi man pavojingas, - pakraipiau galvą.

Vilio akys suspindėjo.

-Juk pats ką tik pasakei, kad tavo tėvas buvo vilkolakis ir elfo sūnus, ar ne? Tai įrodymas, kad čia ne kliūtis. O tavyje teka tik nedidelė dalis to kraujo. Tai ne kliūtis, - prisiglaudžiau.

-Tai, kad neesu grynakraujis vilkolakis, nesumažina mano galimybių, Leila. Aš galiu būti lygiai toks pats, kaip ir bet koks kitas.

-Aš netikiu. Tu kitoks.

-Tau reikia įrodymų?, - susiraukė ir nušoko nuo šakos.

-Vili, - sušnabždėjau iš nuostabos.

Jis nubėgo į mišką ir dingo tarp medžių kamienų.

-Vili, ką tu darai?, - ėmiau eiti į tą pusę.

Ir tada sustingau. Iš už tamsių šakų, kamienų išniro milžiniška žvėris. Jis buvo akinamai baltas, baltesnis už sniegą, tik vietomis jo kailis turėjo nedidelius pilkšvus ruoželius, visai kaip Vilio plaukai saulėje. Tas didelis vilkas priėjo prie manęs, jo galva siekė mano pečius ir tai sukėlė man baimę. Nors ir supratau, kad čia Vilis, buvau šokiruota vilko dydžio ir to, kaip arti jis buvo.

Baltasis gyvūnas pakreipė galvą, ryškiai pilkos akys apsitraukė liūdesiu, užuodus mano baimę. Aš susigriebiau. Kelis kartus pakartojau sau, kad čia tik Viljamas, tas pats švelnus, paslaptingas ir žavus vaikinas, šalia kurio nesugebu blaiviai mąstyti.

Lėtai pakėliau ranką ir paglosčiau vilko kailį, kuris buvo storas, šiltas ir labai švelnus, net pati nepastebėjau, kaip ir antra ranka pradėjo glamonėti baltojo žvėries kailį, o netrukus aš apsikabinau jo didelę galvą ir atsisėdau pievoje. Jaučiau Vilio nuostabą, nesupratimą ir palengvėjimą, bet kartu ir pyktį sau pačiam.

-O aš nesuprantu, kodėl taip darai, - sušnabždėjau, - bandai mane išgąsdinti, bet juk iš tikrųjų pats bijai, kad galiu pabėgti.

Vilkas papurtė galvą.

-Tu žinai, kad… Aš myliu tave, - pasakiau.

Jis pakilo ir lyžtelėjo mano veidą.

-Oi, ne, - susiraukiau, - šitaip tikrai neketinu su tavimi myluotis, - nusijuokiau.

Vilis prunkštelėjo ir padėjo galvą šalia. Mano rankos susmigo jo kailyje ir po vienos nuostabios ramybės valandos, aš ir vėl užsnūdau. Tai jau tampa keistu ir nepatogiu įpročiu. Bet šį kartą viskas buvo kiek kitaip. Kai pramerkiau akis, aš vis dar gulėjau dobilų pievoje, tačiau jau buvo sutemę.

-Mums laikas grįžti, - pasakiau tamsai.

Ir paglosčiau vilko kai… Palaukit, tai nepanašu į kailį… Pasisukau ir beveik cyptelėjau iš nuostabos, paraudonavau ir springdama juoku pašokau ant kojų. Vilis pramerkė akis, o aš užsisukau.

-Aš… Palauksiu… Tavęs, - šiaip taip pasakiau juokdamasi.

Viljamas greitai grįžo, jo skruostus daug stipriau puošė raudonis ir jis nepratarė man nė žodžio. Galiausiai, jau įvažiavus į mano kiemą, nesusilaikiau.

-Juk nepyksti, kad aš juokiuosi?, - vis dar kikenau.

-Jei nebūčiau užmigęs, taip nebūtų nutikę, - raukėsi.

-Na, aš beveik nieko nemačiau, - nusijuokiau ir pakštelėjau į skruostą, - iki ryto, - sušnabždėjau ir išlipau.

Eidama vis dar kikenau. Užmigau su vilku, pabudau su nuogu vaikinu. Vėl nuraudau ir iškeikiau save už kilusias mintis dėl prisiminto vaizdo…

Bet, visgi, atsiguliau į lovą nuoširdžiai šypsodamasi. Vilis galiausiai man atsivėrė ir aš buvau neapsakomai dėkinga, nors ir jaučiau, kad jis dar kažką svarbaus nuslėpė… Bet aš lauksiu kiek tik reikės, kol jis nuspręs pasidalinti visu savo pasauliu su manimi, nes esu pasiryžusi jam atiduoti savąjį.

Rodyk draugams